Santykis su žirgu, rūpinimasis juo net tik suteikia teigiamų emocijų, bet ir pagerina žmogaus fizinę bei psichologinę būklę. Jojimo terapijos naudą pastebi tiek specialistai, tiek pacientai ir jų artimieji, tačiau kol Lietuvoje ši paslauga nereglamentuota, ja pasinaudoti gali tik nedaugelis.
Gydomasis jojimas tinka turintiesiems įvairių negalių
Gydomojo jojimo ir žirgininkystės specialistė Viktorija Palubeckienė sako, kad teigiamas šių gyvūnų poveikis sveikatai yra neginčytinas. Moteris dirba su turinčiais psichologinių, psichikos problemų vaikais, paaugliais bei suaugusiaisiais. Specialybės žinių ji įgijo Didžiojoje Britanijoje, čia mokėsi metus. „Gydomasis jojimas turi tiek fizinį, tiek psichologinį, tiek socialinį bei edukacinį poveikį. Norėčiau pabrėžti, kad tai – ne tik jojimo pratimai, bet veikla, kai bendraujama su žirgu, mokomasi juo tinkamai pasirūpinti: šukuoti, vedžioti ir panašiai. Per šiuos užsiėmimus siekiama pagerinti žmogaus psichikos būklę, taip pat jo savivertę“, – aiškina specialistė.
Jojant lavinama pusiausvyra, judesių koordinacija, gerėja raumenų tonusas, stimuliuojami įvairūs jutimai. Išmokus suvaldyti didelį gyvūną, kyla pasitikėjimas savimi, aplinkiniais. Per bendravimą su žirgu taip pat mokomasi bendradarbiauti, atsižvelgti į kito norus, poreikius bei galimybes. Atliekant įvairias su žirgais susijusias užduotis, mokomasi pažinti raides, skaičius, spalvas, planuoti veiksmus, priimti sprendimus, lavinama ir kalba.
Užsiėmimai – individualūs
Gydomasis jojimas taikomas tiek vaikams (dažniausiai nuo penkerių metų amžiaus), tiek paaugliams, tiek suaugusiesiems, turintiems pažintinių, fizinių ar mišrių raidos, emocijų ar elgesio sunkumų, psichikos sutrikimų. Programa sudaryta iš daugelio elementų, per užsiėmimus naudojami įvairūs darbo metodai, kurie priklauso nuo žmogaus negalios. Kaip tik todėl, pasak V. Palubeckienės, svarbu išsiaiškinti kiekvieno kliento stipriąsias puses, sužinoti, ko jis ar artimieji tikisi iš užsiėmimų. Tarp žirgo ir žmogaus, su kuriuo dirbama, turi užsimegzti ryšys. „Pirmą užsiėmimą visada skiriu klientui, jo artimiesiems – stebiu juos. Susipažįstu su vaiku, žiūriu, kaip su juo elgiasi tėvai, ko vaikas bijo, ko nori. Vieniems patinka arklį liesti, glostyti, kiti bijosi prie jo prieiti. Tokiu atveju dirbame greta žirgo, būdami ant žemės“, – kalba vaikų psichiatrė.
Įprastai pacientams skiriama bent 10 ar 12 užsiėmimų, kurie trunka iki 45 minučių. Kiekviena programa individuali, pritaikyta konkrečiam žmogui. Vienokie užsiėmimai skiriami autizmo sutrikimą turintiesiems, kitokie – hiperaktyviems vaikams. „Nors pokyčiai šiuo atveju nėra greiti, tačiau juntamas poveikis tiek fizinei, tiek psichologinei būklei. Štai autistams pamažu retėja stereotipiniai judesiai, elgesys tampa adekvatesnis. Hiperaktyvūs vaikai mokosi sukaupti dėmesį, jį išlaikyti ilgesnį laiką. Tokiems vaikams skirti užsiėmimai būna dinamiškesni, įvairesni. Stengiuosi skatinti jų pastabumą: „Pažiūrėk, kur žiūri žirgas…“ Gera matyti, kaip hiperaktyvūs vaikai po keleto užsiėmimų aprimsta, išmoksta šiek tiek geriau susikaupti“, – džiaugiasi V. Palubeckienė.
Kad užsiėmimai būtų saugūs, juose paprastai dalyvauja du žmonės – instruktorius ir pagalbininkas, vedantis žirgą ar einantis greta raitelio. V. Palubeckienei padeda penkiolikos metų amžiaus kumelaitė, vardu Pypkė. Ji turi daug darbo su negalią turinčiais žmonėmis patirties. Specialistė aiškina, kad gydomajam jojimui tinka toli gražu ne bet kuris gyvūnas: jis privalo būti ramus, gero būdo, kantrus, sveikas. Be to, terapijos procese dalyvaujantis žirgas turi nebijoti tam tikro inventoriaus, pagalbininkų, raitelio judesių. „Pavyzdžiui, turintieji autizmo sutrikimą, jodami ant žirgo, dažnai plasnoja rankomis, šokinėja, šaukia. Arklys turi į tai nereaguoti. Tam, kad gydomajame jojime dalyvaujantys žirgai jaustųsi gerai, privalu jais tinkamai rūpintis. Jie turi nuolat būti tarp arklių, ganytis lauke, turėti galimybę išsilakstyti, pažaisti“, – dėsto V. Palubeckienė.
Tačiau, pasak jos, net geriausiam, klusniausiam žirgui būna sunkių dienų, kai jis nenori klausyti, vykdyti komandų. Tuomet specialistė paaiškina pacientui, kodėl taip yra, kad arkliui taip pat ne visada pavyksta susikaupti. Pasak jos, svarbu kartu su raiteliu spręsti iškylančius sunkumus.
Žirgai – psichoterapeutų pagalbininkai
Žirgai – puikūs pagalbininkai ir psichologinio konsultavimo užsiėmimuose. Drauge su V. Palubeckiene dirba ir patyrusi psichologė, kuri turi darbo su žirgais patirties. Šiam darbui taip pat reikia specialių žinių, todėl V. Palubeckienė ir jos kolegė baigė EAGALA (angl. equine assisted growth and learning association) rengiamus kursus, nuolat kelia kvalifikaciją. „Psichologinis konsultavimas su žirgais – tai patyriminė psichologinės pagalbos rūšis, kai į procesą įtraukiami žirgai. Teikiant pagalbą dalyvauja žirgas, psichikos sveikatos specialistas bei žirgų specialistas. Tai nėra jodinėjimas – gydymo procesas vyksta visiems dalyviams esant ant žemės, žirgai vaikšto ar bėgioja laisvi. Tokiu būdu suteikiama galimybė jiems spontaniškai ir autentiškai reaguoti į tai, kas vyksta per užsiėmimus“, – aiškina V. Palubeckienė.
Jos teigimu, žirgai šiuo atveju – tik tarpininkai, nors jie nėra pasyvūs stebėtojai. Žirgai iš prigimties socialūs gyvūnai, jie reaguoja į aplinkinių emocijas, elgesį, taigi aktyviai dalyvauja užsiėmimuose. „Kiekvienas žirgas turi savo charakterį, į kiekvieną žmogų jis reaguoja vis kitaip. Su vienu bendrauja noriai, kitą prisileidžia sunkiau. Sąveikos su žirgais čia vaidina pagrindinį vaidmenį – tai nėra kalbėjimo terapija. Žirgas šiuo atveju padeda žmogui atsiverti, pamatyti save ir savo problemas iš šalies“, – sako V. Palubeckienė.
Įprastai psichologinio konsultavimo su žirgais užsiėmimuose dalyvauja vyresnio amžiaus vaikai, turintys emocijų atpažinimo, kontrolės sunkumų, taip pat jaučiantys nerimą ar kenčiantys nuo prislėgtos nuotaikos. „Paaugliams nėra paprasta ieškoti psichologinės pagalbos. Jiems kur kas maloniau pasakyti: „Einu į užsiėmimą su žirgais“ negu: „Einu pas psichologą, psichoterapeutą, psichiatrą“, – pastebi V. Palubeckienė.
Tačiau specialistė tikina, kad ši terapijos rūšis trumpalaikė, naudojama tol, kol pacientas ryžtasi tęsti gydymą su kitais specialistais.
Tėvai pastebi teigiamų pokyčių
V. Palubeckienė sako, kad trūksta tyrimų, atskleidžiančių jos gyvūnų terapijos naudą, tačiau nei specialistai, nei pacientai ir jų artimieji ja nė kiek neabejoja. „Pacientų būsenos pokyčiai, kurie vyksta lankant gydomojo jojimo užsiėmimus, yra labai subtilūs. Be to, įprastai žmonėms būna teikiama kompleksinė pagalba, todėl sunku įvertinti, kas padėjo labiau“, – teigia vaikų psichiatrė.
Tai įrodo ir specialisčių atlikta apklausa. 2013-aisiais apklausta dešimt pacientų tėvų, kurių vaikai ilgesnį laiką lankė gydomojo jojimo užsiėmimus. Tarp jų – ir sveiki, ir turintys raidos sutrikimų vaikai.
Didžioji dalis tėvų pabrėžė, kad jų vaikams daugiausia džiaugsmo suteikė atsiradęs ryšys su gyvūnu, taip pat – su specialistu. Be to, vaikai išmoko tvarkos, įprato klausyti nurodymų. Po užsiėmimų jie dažniau išdrįsta pasakyti savo nuomonę, atskleisti norus, savijautą. Tėvai taip pat pabrėžė, kad vaikai, lankydami užsiėmimus, pradėjo geriau bendrauti su gyvūnais bei žmonėmis, tapo drąsesni, savarankiškesni, pagerėjo jų miegas, ritmo jautimas, pusiausvyra, judesių koordinavimas, sumažėjo aukščio baimė.
Tėvų vertinimas buvo vienareikšmiškas – žirgų terapijos užsiėmimai labai reikalingi. Visi apklaustieji nurodė, kad ši terapija turėtų būti žinomesnė ir prieinamesnė. Tėvai siūlė taikyti šią terapiją reabilitacijos įstaigose kuo jaunesnio amžiaus vaikams.
„Žirgų terapija reglamentuota daugelyje pasaulio šalių. Jau ne vienerius metus tai žadama padaryti ir Lietuvoje. Gaila, tačiau pas mus šie procesai vyksta pernelyg lėtai. Jei ši terapjos rūšis būtų įteisinta, bendravimo su žirgais džiaugsmą galėtų pajusti ir daugiau negalią turinčių vaikų bei suaugusiųjų“, – teigia V. Palubeckienė.