Tobulėjanti medicina, modernesni vaistai, psichosocialinės reabilitacijos paslaugos gali padėti psichikos sutrikimų turintiems žmonėms gyventi visavertį gyvenimą. Tačiau ką daryti, jei sergantieji neieško pagalbos? Ar dera ją brukti per prievartą? Dirbančiųjų su turinčiaisiais psichikos negalią ir žmogaus teisių gynėjų nuomonės šiuo klausimu išsiskiria.
Sergantiesiems reikia suteikti būtinąją pagalbą
Remiantis šiuo metu Lietuvoje galiojančiais įstatymais, priverstinai žmogus į ligoninę guldomas tik tada, kai gresia pavojus jo arba aplinkinių sveikatai, gyvybei ar turtui. Tokiu atveju žmogus gali būti gydomas dvi paras. Vėliau gydymo įstaiga privalo kreiptis į teismą, kuris priima sprendimą, ar tęsti gydymą. Dažniausiai toks leidimas išduodamas mėnesiui.
Rokiškio psichiatrijos ligoninės direktorius Algimantas Liausėdas tikina, kad, jei žmogus serga, medikai tiesiog negali jam nesuteikti pagalbos. Nesvarbu, ar jis supranta, kad reikia gydytis. „Dokumentuose, reglamentuojančiuose priverstinį gydymą, įtvirtintos sąvokos – labai abstrakčios. Žmogus nekelia grėsmės sau ar aplinkiniams dabar. Kas gali pasakyti, kaip bus po valandos ar dienos? Sergantysis grasina nužudyti kitą. Ar tai – jau pavojus gyvybei? Turėtume laukti, kol jis ką nors užmuš? Mūsų, specialistų, tikslas – įvertinti sergančiojo būseną, nuspręsti, ar jis pavojingas, ir atsakyti į klausimą – gydyti ar ne“, – kalba ligoninės vadovas.
Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos VšĮ Pagalbos ir informacijos šeimai tarnybos direktorė Algė Nariūnienė, kasdien susidurianti su sergančiaisiais psichikos ligomis, sako vienareikšmiškai: krizę patiriančius žmones būtina ne tik hospitalizuoti, bet ir gydyti jų pačių labui. „Man keista atrodo nuostata, kad susirgusiųjų psichikos liga būtina atsiklausti, ar jie nori gydytis. Jei laikytumėmės tokių pat taisyklių, radę be sąmonės gatvėje gulintį žmogų, taip pat turėtume paklausti, ar jis nori į ligoninę. Užklupti ligos paūmėjimo, neįgalieji dažnai nesuvokia, ką jie daro, kokia jų savijauta, kai kuriais atvejais jiems aptemsta sąmonė. Kaip, būdamas tokios būsenos, neįgalusis turi suprasti, kad jam reikia važiuoti į ligoninę?“ – klausia A. Nariūnienė.
Krizės ištiktas žmogus ne visada į situaciją gali reaguoti adekvačiai – tai rodo ir gyvenimiški pavyzdžiai. „Teko girdėti įvairių istorijų. Viena medikė, sužinojusi apie artimojo mirtį, pasakoja staiga panirusi į visišką tamsą. Ji atsipeikėjo tik po keleto dienų psichiatrijos ligoninėje ir džiaugėsi, kad artimieji ja laiku pasirūpino. Antraip pasekmės galėjo būti neprognozuojamos“, – pasakoja A. Nariūnienė.
Lietuvos neįgaliųjų forumo (LNF) prezidentė Dovilė Juodkaitė sutinka, kad sergantiesiems psichikos ligomis reikia suteikti būtinąją pagalbą. Tačiau, pasak jos, labai svarbu tai atskirti nuo tolesnio priverstinio gydymo. „Žmogus turi būti vežamas į ligoninę, jei kelia pavojų sau ar kitiems. Tačiau tokios intervencijos privalo būti trumpalaikės, padedančios žmogui saugiai išgyventi krizinę būseną. Toliau gydytis būtina sergančiojo valia“, – neabejoja D. Juodkaitė.
Jos teigimu, jei žmogus gydomas priverstinai, pažeidžiamos jo teisės į laisvę. Pasaulyje įprasta praktika teikti skubią pagalbą nuo 24 iki 72 valandų. „Šiuo metu Lietuvoje žmonės priverstinai guldomi į ligoninę esant bet kokiam ligos paūmėjimui, gydant nesilaikoma visuotinai taikomo principo – informuoti žmogų, gauti jo sutikimą dėl bet kokių intervencijų. Sergantis psichikos, kaip ir bet kuria kita, liga, žmogus turi teisę pareikšti savo valią“, – mano LNF prezidentė.
D. Juodkaitė mano, kad ilgesnį laiką žmogų gydyti ligoninėje be teismo sprendimo būtų šiurkštus jo teisių pažeidimas. Juolab, kad teismuose, į kuriuos dėl tolesnio gydymo kreipiasi medikai, šiems žmonėms ne visada tinkamai atstovaujama. „Nėra stebėsenos, kontrolės mechanizmo. Teismo procesai vyksta nedalyvaujant žmogui, advokatas atstovauja be atstovaujamojo, formaliai, sprendimai priimami skubotai. Sergančiojo teisių apsauga turėtų būti garantuota. Deja, mūsų šalies įstatymai to nenumato“, – apgailestauja LNF prezidentė.
A. Nariūnienės teigimu, dviejų parų – tiek Lietuvoje galima laikyti ūmios būklės sergantįjį stacionare be teismo sprendimo – pagerėti krizinei situacijai dažnai nepakanka. „Artimiesiems priverstinė šeimos nario hospitalizacija – milžiniškas stresas. Jie turi kviesti policiją, naudoti prievartą prieš šeimos narį. Jiems apmaudu, kai sergantysis išleidžiamas iš ligoninės net neapgydytas. Todėl dažna šeima nuleidžia rankas, tyliai kenčia ir toliau nebebando ieškoti pagalbos“, – aiškina A. Nariūnienė.
Vartoti vaistus – svarbu
A. Nariūnienė sako, kad ypač svarbu laiku pastebėti pirmąjį psichikos ligos epizodą. „Psichikos ligos diagnozės baimė verčia jaunus žmones kentėti, laukti, kol negalavimai praeis savaime. Tačiau taip nebūna. Atvirkščiai – negydoma lengva depresija perauga į sunkią, atsiranda kitų sutrikimų“, – tvirtina moteris.
Pasak A. Liausėdo, psichikos ligas galima sėkmingai kontroliuoti, jei sergantieji turi žinių apie savo ligą, vartoja medikų paskirtus vaistus. „Dabartiniai vaistai – saugūs, sukeliantys mažai šalutinių poveikių. Modernių vaistų nebūtina vartoti kasdien – esama tokių, kurie sušvirkščiami kartą per mėnesį ar net kartą per keletą mėnesių. Be abejo, psichikos ligų gydymas – ilgas ir sudėtingas procesas. Mūsų tikslas – siekti, kad šie žmonės pasveiktų, iš naujo adaptuotųsi gyvenime, galėtų grįžti į visuomenę.“
Pasak ligoninės vadovo, psichozė trunka neilgai – vieną, dvi savaites ar mėnesį. „Dažnas pacientas net nelabai suvokia, kad jam buvo psichozė. Tam, kad žmonės pripažintų savo ligą, norėtų gydytis, reikia kruopščiai ir nuosekliai dirbti“, – aiškina A. Liausėdas.
A. Nariūnienės teigimu, nesigydantys ir nevartojantys vaistų sergantieji psichikos ligomis tampa našta ne tik aplinkiniams, bet ir sau. „Šie žmonės puikiai adaptuojasi visuomenėje, kai geria gydytojų paskirtus vaistus, nepažeidžia režimo, turi širdžiai mielos veiklos. Nesigydančiųjų sveikata nuolat prastėja“, – tikina A. Nariūnienė.
Būtina ginti visų teises
Pagalbos ir informacijos šeimai tarnybos direktorė sutinka, kad ginti sergančiųjų psichikos ligomis teises yra būtina. Tačiau ne mažiau svarbios ir aplink juos esančių žmonių – giminių, artimųjų, kaimynų – teisės. „Artimieji skundžiasi, kad nepriverčia šeimos narių gydytis, jiems nesuteikiamas neįgalumas, jie negauna išmokų iš valstybės. Metų metais tokie žmonės sėdi artimiesiems ant sprando – nei mokydamiesi, nei dirbdami. Nenuostabu, kad, negaudami reikiamos pagalbos, sergančiojo šeimos nariai tiesiog atsikrato – nuperka bendrabučio kambarėlį, išveža į sodą ar kaimą. Palikti likimo valiai, menkas išmokas iš valstybės gaunantys neįgalieji pasmerkiami varganai egzistencijai“, – sako A. Nariūnienė.
Pasak specialistės, tokių istorijų – apstu. „Ką aš turiu atsakyti 22 metų merginai, iš girtaujančių tėvų paėmusiai brolį, kuris serga psichikos liga, bet neturi nustatyto neįgalumo, nesigydo, neturi jokio pajamų šaltinio ir kiekvieną dieną skaudina savo sesę? Kaip apsaugoti šeimos narius nuo sergančiųjų teroro? Artimieji, kentėdami nuo neprognozuojamai besielgiančio šeimos nario, dažnai suserga patys“, – teigia A. Nariūnienė.
Pasak jos, problema ir tai, kad, paūmėjus sergančiojo būklei, greitąją pagalbą gali iškviesti tik artimieji. „Ką daryti, jei jų tiesiog nėra? Mūsų tarnyba yra sudariusi sutartį su Vilniaus miesto policijos komisariatu. Esame kviečiami, kai pareigūnai įtaria žmogų elgiantis neadekvačiai. Tačiau galime tik įkalbinėti jį važiuoti į gydymo įstaigą. Tai padaryti pavyksta toli gražu ne visada. Skaudama širdimi tenka palikti žmogų, kuriam akivaizdžiai reikalinga skubi pagalba“, – pasakoja A. Nariūnienė.
D. Juodkaitė sutinka, kad sergančiųjų psichikos ligomis šeimoms tenka sunki našta. Tačiau jie turėtų kreiptis pagalbos anksčiau, nelaukdami paūmėjimo, sunkios diagnozės – tuomet, pasak LNF prezidentės, priverstinio gydymo neprireiks.
Hospitalizacija – griežtai ribojama
Visi specialistai sutaria dėl vieno: priverstinį gydymą reikia taikyti kaip įmanoma rečiau. „Labai svarbu sergantiesiems psichikos ligomis teikti bendruomenines paslaugas, kad paūmėjimai juos ištiktų rečiau. Mano manymu, šia kryptimi Psichikos sveikatos centrai dirba per mažai. Žmogus paguldomas į ligoninę priverstinai, apgydomas, o paleistas negauna tolesnių paslaugų. Taip jis ir sukasi ratu, laukdamas naujo paūmėjimo. Gaila, tačiau mūsų medikai dažnai apsiriboja vaistų išrašymu, nėra nuolatinės pagalbos bendruomenėse“, – problemų įžvelgia LNF prezidentė.
Pasak jos, užsienyje būtinoji pagalba atskirta nuo priverstinio gydymo. „Lietuvoje įprasta tokia praktika: jei žmogus paguldomas priverstinai, tai ir gydomas priverstinai. Vakarų šalyse žmogus negydomas, jei gydytis nenori, paisoma sergančiojo valios. Kodėl tik sergantieji psichikos ligomis gali būti priverstinai hospitalizuojami, nors tai – tokia pat liga kaip kitos?“ – retoriškai klausia D. Juodkaitė.
A. Nariūnienė įsitikinusi: tik besigydydami, gaudami reikiamus vaistus sergantieji psichikos ligomis gali gyventi visavertį gyvenimą. „Šiuo klausimu kalbamės su pačiais psichikos negalią turinčiais žmonėmis. Dauguma jų – už priverstinį gydymą. Jie supranta, kad, ištikti krizės, negali suvokti savo būklės, o ligos paveikti jie tampa niekam nereikalingi. Mano įsitikinimu, palikti šiuos žmones be gydymo ir vaistų prilygsta jų kankinimui. Sėkmingas gydymas, gerai pritaikyti vaistai – taip pat vienas iš būdų užtikrinti šių žmonių teises“, – neabejoja A. Nariūnienė.