Kiekvienas, kurio šeimoje yra psichikos ar proto negalią turintis artimasis, žino, kaip svarbu rasti atokvėpio valandėlę nuo kasdienių darbų ir rūpesčių. Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija kasmet rengia atokvėpio stovyklą, į kurią kviečiami psichikos negalią turintys žmonės su savo šeimos nariais.
Atokvėpis per trumpas
Šiais metais šeimos atokvėpiui rinkosi poilsiavietėje prie gražaus Pailgio ežero. Čia ilsėjosi 35 žmonės su savo šeimos nariais iš įvairių Lietuvos kampelių.
Kai kurie jų sako galimybės atsikvėpti, pabūti gražioje gamtoje laukiantys visus metus. Daiva iš Vilkaviškio su gyvenimo draugu Giedriumi atokvėpio stovykloje – ne pirmą kartą. Moteris sako čia besijaučianti it namuose, stovykloje sutinka daug draugų, su kuriais susipažino ankstesniais metais. „Čia iškart pasijunti savas. Visą laiką būni apgaubtas Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos specialistų rūpinimosi ir dėmesio. Grynas oras, įdomi veikla traukia į stovyklą grįžti ir vėl“, – sako Daiva.
Moteris pasidžiaugė ir geromis permainomis savo gyvenime. Jai pavyko įsidarbinti Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos Vilkaviškio skyriuje. „Turiu vos ketvirtį etato, padedu vadovei tvarkyti patalpas, atlieku kitus nedidelius darbus. Tačiau gaunamas atlyginimas – didelė paspirtis prie pašalpos, kuri sudaro vos 170 eurų. Tiek pinigų pakakdavo tik mokesčiams susimokėti“, – neslepia moteris.
Daiva sako, kad jiedu su Giedrium labai mėgsta gamtą, tačiau išvažiuoti toliau nuo namų neturi galimybių. Dažniausiai keliauja po Vilkaviškio apylinkes, tad išvyka į atokvėpio stovyklą jiedviem visada didelė šventė. Vienintelis dalykas, ko čia trūksta – tai daugiau laiko poilsiui. „Būtų puiku, jei galėtume ilsėtis bent ketvertą dienų. Pirmą dieną atvažiuoji, įsikuri, adaptuojiesi. Kitą dieną – poilsis, užsiėmimai, o trečiąją jau tenka krautis daiktus namo“, – apgailestauja Daiva.
Naudingas atokvėpis šeimai ir pastiprinimas neįgaliųjų sveikatai
Danutė su sūnumi į stovyklą atvyko iš Klaipėdos. Vaikinas lankosi Klaipėdos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijoje. „Mano sūnaus sveikata pastaruoju metu labai pablogėjo. Jis pasidarė piktas, agresyvus, medikai jam siūlė gultis į ligoninę. Tačiau, atvykus į stovyklą, įvyko tikras stebuklas. Sūnų tarsi kas pakeitė. Jis trykšte trykšta energija: žaidžia su vyrais krepšinį, jo negali ištempti iš šokių aikštelės. Sūnus neberodo jokios agresijos, jokių kaprizų. Tai nuostabu“, – šypsosi moteris.
Ji sako, kad artimiesiems, gyvenantiems su psichikos negalią turinčiais žmonėmis, labai reikia atokvėpio, pagalbos, bet jos dažnai pritrūksta. „Puiku ir tai, kad stovykloje individualias konsultacijas teikė psichologė Alma Želvienė. Išgirdome nemažai naudingų patarimų. Mėnesiui su sūnumi pasisėmėme energijos“, – džiaugiasi Danutė.
Galimybe ištrūkti iš kasdienės rutinos svarbi ir Liudmilai iš Rokiškio. Jos dukra Viktorija lanko žmonių su psichikos negalia klubą „Langas“. „Mūsų, tėvų, auginančių negalią turinčius vaikus, kasdienybė sunki. Darbų, rūpesčių – apstu. Atsipūsti, pailsėti nėra kada, tenka suktis it voverei rate. Atvykęs į stovyklą, gali visiškai atsipalaiduoti. Nereikia gaminti valgio, rūpintis buitimi. Stovyklos vadovai apgobia tave šiluma ir rūpesčiu, atrodo, laukia tavęs kaip garbingiausio svečio“, – kalba Liudmila.
Stovykloje tarp kitų dalyvių aukštu ūgiu išsiskyrė Vytautas ir Robertas. Tai – tėvas ir sūnus iš Elektrėnų. „Gyvename labai paprastai. Nors jau esu pensininkas, dar tebedirbu. Keletą dienų per savaitę Robertas lankosi Elektrėnų savivaldybės žmonių bendrijoje „Spindulys“, todėl galiu dirbti. Likusį laiką leidžiu su savo berniuku“, – meiliai į kone dviejų metrų ūgio Robertą žvelgdamas kalba tėtis Vytautas.
Robertas susirgo paauglystėje, būdamas aštuntoje klasėje. Nuo tada visas šeimos gyvenimas sukasi aplink jį. „Sūnus mažai ką gali pasidaryti pats, jis nėra savarankiškas, jam nuolat reikia pagalbos. Gaila, bet mūsų visuomenė kitokių žmonių priimti vis dar nenori. Baisu, kad sūnų gatvėje gali kas nors pažeminti, nuskriausti. Taip jau ne kartą yra nutikę“, – pasakoja tėvas.
Vytautui baisu pagalvoti, kaip sūnui reikės gyventi, kai tėvų nebebus. „Matau, kas darosi globos įstaigose, nesinorėtų, kad mano sūnui tektų ten gyventi. Todėl stengiuosi rūpintis savo sveikata, nesusirgti. Robertas turi ir šiek tiek vyresnę sesę, bet ji gyvena ir dirba Vokietijoje“, – kalba Vytautas.
Stovykloje Robertas jau antrą kartą, tad jaučiasi čia it žuvis vandenyje. Labiausiai vaikinui patinka sportuoti, žaisti krepšinį, šokti. Ir merginą stovykloje jis sakosi nusižiūrėjęs – tiesa, ji nedrąsi, todėl kol kas kuklinasi su juo bendrauti.
Pasak Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos vadovo Vaidoto Nikžentaičio, atokvėpio stovyklos labai svarbios žmonių su psichikos negalia artimiesiems. Tai – ne tik puikus poilsis gamtoje, bet ir galimybė šeimoms pabūti kartu. Pasisėmę jėgų, energijos visiems metams, stovyklautojai išsiskirstė pažadėję nepamiršti čia susirastų draugų ir vildamiesi vėl susitikti kitais metais.
