Neįgaliųjų įdarbinimo sistema subrendo pokyčiams. Seimui pateiktas atnaujintas Socialinių įmonių įstatymas, baigiamas rengti Užimtumo įstatymas, vis daugiau dėmesio skiriama socialinio verslo koncepcijai. Šios pertvarkos tikslas – sukurti kuo palankesnes sąlygas kiekvienam žmogui su negalia įsidarbinti jo išsilavinimą bei kompetenciją atitinkančioje darbo vietoje ir užsidirbti gebėjimų vertą atlygį.
Užuot laukę valstybės subsidijų, žmonės patys prisidės prie ekonominio šalies stiprinimo. Seimo narys Justas Džiugelis artėjančius pokyčius pristatė Neįgaliųjų reikalų tarybos nariams, jie buvo aptarti ir Lietuvos neįgaliųjų forumo surengtoje spaudos konferencijoje.
Socialinės įmonės lūkesčių nepateisino
Lūkesčių nepateisinanti neįgaliųjų užimtumo, jų įdarbinimo sistema aptarinėjama jau ne vienus metus. Diskusijos itin suaktyvėjo pradėjus sparčiai daugėti socialinių įmonių, desperatiškai ieškančių neįgalių darbuotojų, už kurių įdarbinimą iš valstybės gautų didžiules subsidijas. Nuo Socialinių įmonių įstatymo įsigaliojimo 2004 m. socialinėms įmonėms jau skirta apie 150 mln. eurų. Vien praėjusiais metais jos gavo beveik 24 mln. eurų, nors čia dirbo vos apie 7 tūkst. neįgaliųjų (iš viso šalyje dirba apie 47 tūkst. neįgaliųjų).
Vieno darbuotojo išlaikymas socialinėje įmonėje šalies biudžetui atsiėjo vidutiniškai 3820 eurų per metus, o 3,3 tūkst. atviroje darbo rinkoje dirbantiems neįgaliesiems, vadovaujantis Užimtumo rėmimo įstatymu, skirta tik 4,5 mln. eurų dotacija (prie vieno darbuotojo išlaikymo valstybė vidutiniškai prisidėjo 1360 eurų). Dar 37 tūkst. neįgaliųjų atviroje darbo rinkoje įdarbinę darbdaviai negavo visiškai jokios paramos.
Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos pirmininkė Dana Migaliova prisimena: „Kai kūrėsi socialinės įmonės, laukėme didelio stebuklo. Tikėjomės, kad pagaliau, po ilgų dešimtmečių, į darbo rinką įsitrauks ir sutrikusio intelekto bei psichikos negalią turintys žmonės. Deja, taip neįvyko. Šiandien socialinėse įmonėse šių žmonių beveik nėra, nors pasaulyje tokią negalią turintys žmonės įdarbinami gėlynams tvarkyti, aplinkai prižiūrėti, bibliotekose ir pan.“
Daugelio socialinių įmonių darbuotojais netapo ne tik sutrikusio intelekto ar psichikos, bet ir kitų sunkių negalių turintys žmonės. Lietuvos neįgaliųjų forumo duomenimis, šios įmonės įdarbina daugiausiai vidutinę bei lengvą negalią turinčius žmones – jie sudaro apie 90 proc. visų neįgalių darbuotojų. Suteikus reikiamą pagalbą, jie puikiausiai galėtų dirbti atviroje darbo rinkoje. Socialinės įmonės valstybės dotacijas panaudoja ne darbo vietoms įrengti ar geresnėms darbo sąlygoms sukurti, o darbo užmokesčio subsidijoms, tarsi patys neįgalieji nieko neužsidirbtų.
Tokia situacija negalėjo tęstis be galo. Ketverius metus atkakliai socialines įmones kritikavęs, bet jokių permainų taip ir nesulaukęs Lietuvos neįgaliųjų forumas kreipėsi į Seimo narius Justą Džiugelį, Aušrą Maldeikienę, Ingridą Šimonytę. Reikalai pajudėjo, kai Socialinių įmonių įstatymo pataisų rengimas iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos buvo perkeltas į Seimą.
Socialinės įmonės tebesikuria
Viena svarbiausių visuomenę pasiekusių žinių ‒ kad pirmiausia bus stabdomas iš valstybės besipelnančių įmonių steigimas, o naujai priimamiems darbuotojams subsidijos nebus mokamos.
Vis dėlto ši žinia naujų įmonių kūrimosi nesustabdė. Kol naujasis įstatymas neįsigaliojo, jos, matyt, tikisi pasinaudoti galiojančio įstatymo spragomis ir dar bent kiek pasipelnyti iš valstybės biudžeto. Lietuvos darbo birža socialinės įmonės statusą šiemet jau suteikė 9 naujoms įmonėms. Socialinių įmonių reikalų komisijos narė, Lietuvos žmonių su negalia sąjungos atstovė Jurgita Masiulionytė sako, kad komisija negali nesuteikti tokio statuso reikalavimus atitinkančiai įmonei, kol nėra priimto šį procesą stabdančio teisės akto. Juolab kad įmonių verslo planai parengti nepriekaištingai.
Pasak J. Masiulionytės, visi verslo planai tarsi ant to paties kurpaliaus „užmauti“, pritaikytos tik konkrečiam verslui aktualios detalės. O ir tų verslų rūšių ne itin daug: valymo paslaugos, medžio apdirbimas, statybos. Gal tik viena iš dešimties socialinės įmonės statuso siekianti bendrovė pateikia savo pačios sukurtą verslo planą.
J. Masiulionytė kritiškai vertina ir kitas socialinėms įmonėms teikiamas lengvatas: jos atleistos nuo pelno mokesčio, naudojasi išskirtinėmis viešųjų pirkimų lengvatomis. LNF administracijos direktorė Henrika Varnienė pateikė tokius skaičius: Finansų ministerijos duomenimis, per metus socialinės įmonės sutaupė apie 2,7 mln. eurų nesumokėto pelno mokesčio, o 2015–2016 m., dalyvaudamos viešuosiuose mažos vertės pirkimuose, sudarė sutarčių maždaug už 18 mln. eurų. J. Masiulionytė be gailesčio atremia šių įmonių argumentus, esą jų paslaugos labai reikalingos ir gerai perkamos. „Ir kaip nebus, jeigu jos gali dempinguoti kainą? Gaudamos valstybės paramą, jos gali ją sumažinti nuo 2 iki 50 proc. Tai iš dalies paaiškina, pavyzdžiui, valymo paslaugas teikiančių įmonių gausą, jų gaunamus pelnus.“
Pasak J. Masiulionytės, nesąžiningai dirbančios socialinės įmonės turi įvairių gudravimo metodų, kaip kuo labiau pasipelnyti iš valstybės. O kai reikia padėti neįgaliajam (pavyzdžiui, kai dėl pablogėjusios sveikatos žmogus priverstas atsisakyti darbo ir paprašo išeitinės išmokos), nesidrovi drastiškai atrėžti: čia ne labdaros organizacija… Apie socialinę atsakomybę tokiais atvejais net neprisimenama.
Specialios įmonės turi išlikti
Vis dėlto taip veikia tikrai ne visos 170 šalyje dirbančių socialinių įmonių. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininkas Sigitas Armonas gali pateikti ne vieną pavyzdį, kad socialinės įmonės sunkiausios negalios žmonėms tapo vieninteliu išsigelbėjimu, keliu į visavertį gyvenimą. Iki 2004-ųjų, kai buvo priimtas Socialinių įmonių įstatymas, vadinamieji aklųjų kombinatai gyvavo jau keletą dešimtmečių. Gautą pelną šios įmonės investuoja į darbo vietų pritaikymą, socialinės integracijos priemones.
S. Armono nuomone, sunkiausios negalios žmonėms turi būti palikta galimybė dirbti specialiose įmonėse, kuriose jiems sukurtos ypatingos darbo sąlygos. Atvira darbo rinka, verslas tokių darbuotojų nelaukia.
Nors naujos neįgaliųjų įdarbinimo sistemos kūrėjai tikina, kad sunkiausios negalios žmonės po pertvarkos nenukentės, jiems bus pasiūlyta socialinio verslo alternatyva, S. Armonas jau dabar dalijasi nerimo signalais. Spaudos konferencijoje jis užsiminė sulaukęs skambučio iš Klaipėdoje veikiančios socialinės įmonės. Darbo birža perspėjo, kad nebegalės suteikti valstybės numatytos darbo užmokesčio dotacijos – baigėsi tam skirtos lėšos. Apie tokią grėsmę, pasibaigus struktūrinių fondų paramai, ne kartą buvo užsiminęs ir Neįgaliųjų reikalų tarybos pirmininkas, socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis.
Seimo narė Dovilė Šakalienė pritaria – žmonių įdarbinimo sistemos pertvarkos nebegalima atidėlioti. Tačiau, pasak Lietuvos žmonių su stuburo pažeidimais prezidento Edmundo Buklio, svarbu žinoti, ką konkrečiai galėsime pasiūlyti neįgaliesiems, kokie naujų teisės aktų saugikliai veiks, kad neįgalieji nenukentėtų.
Daugiau kaip dešimtmetį dėl nelaimingo autoįvykio su neįgaliųjų vežimėliu nesiskiriantis E. Buklys prisimena, kaip nelengvai ieškojosi darbo. Sykį radęs skelbimą, kad bendrovė ieško neįgalaus vairuotojo, paskambino. Tačiau pakako užsiminti, kad juda rateliais, ir apie įsidarbinimo galimybę daugiau nebuvo kalbama. Nepadėjo nei nemenka vairavimo patirtis, nei profesionalo vairuotojo pažymėjimas…
Alternatyvių siūlymų paketas
Neįgaliųjų reikalų tarybos posėdyje J. Džiugelis patikino, kad į atvirą darbo rinką neįgalieji nebus išleisti tuščiomis. Kuriamas juos lydėsiantis paslaugų krepšelis. Kol kas dar nėra visiškai aišku, koks bus jo turinys. Pasak J. Džiugelio, apie tai diskutuojama ir su nevyriausybinių neįgaliųjų asociacijų, ir su verslo atstovais.
H. Varnienės teigimu, Lietuvos neįgaliųjų forumas, išanalizavęs kitų šalių patirtį, apklausęs savo narius, bendradarbiaudamas su mokslininkais bei neįgaliųjų įdarbinimu užsiimančiais specialistais, parengė siūlymų paketą. Iš jų būtų galima rinktis rengiant naująją tvarką. Pristatydama siūlymus, Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkė Jelena Ivančenko pabrėžė, kad neįgaliųjų įdarbinimo sistemoje turi atsirasti atvejo vadybininkas arba darbo asistentas. Jie padėtų darbdaviui teisingai įvertinti darbo sąlygų aprašymus ir specifinius negalios poreikius.
Kai kada, prieš priimant dirbti žmogų su negalia, būtina apmokyti komandos narius, kad jie įgytų daugiau žinių apie būsimo bendradarbio negalią, žinotų, kaip ji gali pasireikšti. Ypatingas dėmesys turi būti skirtas individualiai darbo vietai bei darbo procesui pritaikyti atsižvelgiant į žmogaus su negalia poreikius, galimybei kelti kvalifikaciją ir pan.
12 metų neįgaliųjų įdarbinimo tarpininko patirtį turinčios VšĮ „Sopa“ direktorė Jurgita Kuprytė įsitikinusi, kad paramos turi sulaukti ne tik dirbti norintys neįgalieji, bet ir juos priimsiantys darbdaviai. Didžioji dauguma darbdavių nėra susidūrę su neįgaliaisiais, nežino, kuo skiriasi įvairios negalios, kokias sąlygas tokiems žmonėms reikia sukurti. Pasak jos, naujojoje neįgaliojo užimtumo politikoje būtinai turi būti įteisinta ir įdarbinimo tarpininko, žmonėms su negalia padėsiančio ne tik susirasti darbą, bet ir jame įsitvirtinti, funkcija.