Į Alytaus miesto socialinių paslaugų centrą kiekvieną darbo dieną renkasi ypatingų poreikių turintys žmonės. Čia įvairiapusė pagalba teikiama neįgaliems, senyvo amžiaus, krizių ištiktiems žmonėms, taip pat socialinės rizikos šeimoms.
Veikla – kiekvienam pagal gebėjimus
Alytaus miesto socialinių paslaugų centrą lanko apie 50 neįgaliųjų, didžiajai daliai jų nustatyta sunki negalia. Kiekvienam iš šių žmonių paslaugos parenkamos pagal gebėjimus ir poreikius. „Didžiuojamės, kad mūsų centras vienintelis Lietuvoje teikia dešimties rūšių socialines paslaugas, iš jų penkios – licencijuotos. Tai – ir vaikų, suaugusių žmonių su negalia bei senyvo amžiaus asmenų dienos socialinė globa“, – sako centro direktoriaus pavaduotoja Asta Graužinienė.
Įstaigoje žmonėms su negalia siūloma daugybė užsiėmimų: jie lipdo iš molio, gamina darbelius iš popieriaus, kitų medžiagų, piešia, dainuoja. Ugdomi neįgaliųjų socialiniai, buitiniai, higienos, darbinio užimtumo įgūdžiai. „Visi, besilankantieji mūsų centre – lygūs, savi tarp savų. Nuolat dalyvaujame miesto šventėse – tai ne tik galimybė prisistatyti visuomenei, parodyti savo gebėjimus, bet ir geriau adaptuotis bendruomenėje“, – kalba A. Graužinienė.
Žmonėms su negalia ypač svarbus sportas, todėl centre kasmet rengiama šventė „Sportas – „veža“. Joje neįgalieji varžosi kartu su vaikų dienos centro lankytojais, jiems siūlomos įvairios estafetės bei rungtys. „Mūsų varžybose pralaimėjusiųjų nebūna – apdovanojame visus. Juk renginio tikslas – ne varžytis, o skatinti sportuoti, kartu ir rūpintis savo sveikata“, – šypsosi direktoriaus pavaduotoja.
Centro darbuotojams labai svarbus ryšys su neįgaliųjų šeimomis, jų artimaisiais. Bendraujama ir bendradarbiaujama nuolat. Kiekvienais metais centro lankytojų mamos kviečiamos į šventę „Tau, Mamyte“. Renginiui ruošiamasi iš anksto: centro lankytojai su meile gamina dovanėles, su muzikos vadovu Stasiu Mikaloniu repetuoja dainas. Nelieka skolingos ir mamos – vadovės Rasos Urbonienės suburtas mamų ansamblis pradžiugina savo parengtomis dainomis.
Centro darbuotojai aktyviai prisideda ir prie Lietuvoje įgyvendinamos globos institucijų pertvarkos. „Suprantame dabar vykstančių pokyčių reikalingumą ir prasmę. Todėl nuo šių metų pradžios pradėjome teikti laikinojo atokvėpio paslaugas vaiko ar suaugusiojo, turinčio negalią, šeimai ar globėjams bei rūpintojams. Tai padeda jiems grįžti į darbo rinką, pailsėti, turėti laisvo laiko sau“, – dėsto A. Graužinienė.
Centras gali didžiuotis ne tik darniu, bet ir daug patirties bei noro ir gebėjimų su neįgaliaisiais dirbti turinčiu kolektyvu. Alytuje šiemet pirmą kartą įsižiebė „Gerumo žvaigždė“: Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos organizuojamuose geriausio socialinio darbuotojo rinkimuose garbingą apdovanojimą pelnė Neįgaliųjų dienos centro vadovė, socialinė darbuotoja Asta Vyšniauskienė.
Tikroji tėvų meilė – mokymas gyventi savarankiškai
Įstaigos direktorės pavaduotoja džiaugiasi, kad vis daugiau tėvų supranta užimtumo reikalingumą negalią turintiems vaikams. Gaila, tačiau dar ne visi. „Sunku pasakyti, kiek Alytuje yra žmonių su negalia, uždarytų ar užsidariusių namuose. Taip yra ne todėl, kad institucijos, dirbančios su tokiais žmonėmis, nežino, kaip juos rasti ar nesugeba jų suskaičiuoti. Taip yra todėl, kad joms nevalia kištis į privatų gyvenimą. Gaila, kad ir šiais laikais žmonės su negalia vis dar gyvena neugdomi ir nelavinami“, – apgailestauja specialistė.
Negaudami tinkamų paslaugų, neįgalieji pasmerkti likti gyvenimo užribyje. „Net jei vaikas šeimoje apgaubiamas ypatingu rūpinimusi ir meile, šeima duoda jam viską, ko nedavė likimas, tokia globa nėra amžina. Anksčiau ar vėliau tėvai iškeliauja anapilin. Tada jų vaikui dažniausiai lieka vienintelis kelias – socialinės globos namai. Neturėdami elementarių kasdienio gyvenimo įgūdžių, neįgalieji nesugeba adaptuotis visuomenėje“, – kalba A. Graužinienė.
Moteris mano, kad tikroji artimųjų meilė – mokyti turinčiuosius negalią gyventi savarankiškai, leisti jiems būti tarp žmonių. Tik tokiu atveju aplinkinis pasaulis neįgaliajam neatrodys grėsmingas ir priešiškas.
Pasak specialistės, tėvai neturėtų prisiimti atsakomybės nuspręsti, kas jų vaikui geriausia. „Gaila, bet vis dar pasitaiko tėvų, kurių nepavyksta įkalbėti leisti neįgalius vaikus į socialinių paslaugų centrą. Jiems atrodo, kad tokiose įstaigose jų atžala nebus tinkamai pasirūpinta, ten dirba neaiškūs specialistai, kad tai – tik nereikalingas lėšų švaistymas. Dažnai tokie tėvai net neapsilanko neįgaliųjų dienos centruose. O jei ateina, tai tik su nuostata, kad jiems tikrai nepatiks. Ir nesvarbu, kaip tas centras dirba, kokia jo patirtis, kokie pasiekimai – jie „žino“. Būna nuoširdžiai gaila tokių tėvų, tačiau dar labiau – jų namuose augančių neįgalių vaikų“, – kalba A. Graužinienė.
Kai kuriems tėvams labiau nei jų atžala rūpi neįgaliojo gaunama pensija ar pašalpa. Vaiko interesai jiems nesvarbūs, jų gaunami pinigai leidžiami savo nuožiūra. „Kartais mintyse sėdžiu su tokių šeimų atstovais prie įsivaizduojamo diskusijų stalo ir klausiu: „Ar jūs tikrai žinote, kas neįgaliam vaikui geriausia? Ar jūs manote, kad žmogus su proto negalia nesupranta, negali spręsti pats, kokio gyvenimo norėtų? Ar Jūs leidote savo vaikui pabandyti gyventi kitaip, ar suteikėte tokią galimybę? Ar Jūsų šeimai svarbiausia pinigai, o gal svarbūs ir neįgalaus vaiko interesai? Ar meilė viską atperka?“, – retoriškai klausia A. Graužinienė.
Centre vietą atranda net ir turintieji sunkiausią negalią
Specialistė džiaugiasi, kad įstaigoje esama tėvų, nuoširdžiai besirūpinančių savo vaikais. Tiek centro lankytojams, tiek darbuotojams stiprybės pavyzdys – Karolinos mama Rima Petrošienė.
Kai susilaukė pirmagimės, Rima mokėsi Vilniaus inžinerinio statybos instituto (dabar – VGTU) ketvirtame kurse. Gimus mergaitei, moteriai teko „įsidarbinti“ vien tik mama. Tačiau Rima nesiskundžia ir nekeikia likimo. Ji džiaugiasi kiekviena diena, kai dukros būklė neblogėja.
Dabar Karolinai – dvidešimt šešeri. Merginos negalia – ypač sunki, ji nevaikšto. Centrą Karolina lanko septynerius metus. „Iš pradžių darbuotojos bijodavo likti su mano dukra. Mergaitei – cerebrinis paralyžius, jai teko ištverti net 19 ypač sudėtingų operacijų, iš kurių 10 – galvos, 5 – širdies. Kurį laiką palikdavau Karoliną centre vos valandą ar dvi. Džiaugiuosi, kad dabar darbuotojos jau įprato ja pasirūpinti, todėl drąsiai dukrą palieku ir visai dienai. Čia dirba puikūs specialistai. Jei mano vaikas su ypač sunkia negalia gali lankyti šį centrą, galėtų bet kuris. Tereikia ryžtis“, – neabejoja moteris.
Rima sako, kad Karolinai labai patinka būti su likimo draugais – čia ji piešia, lipdo, dainuoja. „Būtų labai gerai, kad centre dirbtų ir kineziterapeutas ar masažuotojas. Tokių paslaugų reikėtų ne vienam vaikui“, – teigia mama. Pasak A. Graužinienės, Karolinos mamos stiprybė ne tik žavi, bet ir įkvepia. Moters frazė „Niekada nereikia „mūkti“ (t. y. skųstis, dejuoti) tapo savotišku Alytaus miesto socialinių paslaugų centro moto. „Visi iš mamos Rimos mokomės gebėjimo nepalūžti, stiprybės. Labai džiaugiamės, kad sutikome tokį žmogų. Norėtųsi palinkėti šiai moteriai ir toliau turėti tiek tikėjimo bei optimizmo ir jais nuolatos dalintis su aplinkiniais“, – sako A. Graužinienė. Rima savo ruožtu linki centro darbuotojams neprarasti entuziazmo, noro dirbti su visais, taip pat – ir sunkią negalią turinčiais žmonėmis.