Žmonės su regos negalia – kūrybingi ir norintys bendrauti. Savo iniciatyva jie kasmet rengia aklųjų teatro mėgėjų festivalį „Bičiuliškos dūzgės“. Šiemet teatro kolektyvai rinkosi į Radviliškio rajono Raudondvario kultūros namus. Šventė vyko jau ketvirtą kartą.
Renkasi savanoriškai
Šventės rengėja ir iniciatorė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Radviliškio rajono filialo pirmininkė Janina Aižinienė pasakoja, kad radviliškiečių dramos būrelis tradiciją kasmet pasirodyti publikai puoselėja nuo seno. „Kartą kilo mintis, kodėl nepakvietus prisijungti ir savo draugų? Taip gimė „Bičiuliškos dūzgės“, – prisimena moteris.
Į kvietimą dalyvauti festivalyje pirmiausia atsiliepė klaipėdiškiai, vėliau prisijungė ir panevėžiečiai, o šiais metais susirinko penki kolektyvai – po du iš Radviliškio bei Klaipėdos, vienas – iš Panevėžio.
Kasmet festivalis rengiamas vis kitose rajono vietose. Pirmosios „Bičiuliškos dūzgės“ vyko Kunigiškių kaime. Pernai kolektyvai pasirodė ūkininko klojime Aukštelkų kaime. Šiais metais svečiai pakviesti į Radviliškio rajono Raudondvario kultūros namus.
Trūksta jaunimo ir vyrų
Šventės šeimininkai, VšĮ Šiaulių ir Tauragės regionų aklųjų centro Radviliškio filialo dramos būrelio nariai, kitąmet švęs veiklos dešimtmetį. Daugelis jų scenoje – ne vienerius metus. Teatras, vaidyba radviliškiečiams – ne tik smagus laisvalaikis, bet ir galimybė išreikšti save.
Būrelio režisierė Reda Petrauskienė džiaugiasi artistų entuziazmu, noru vaidinti. „Dauguma mūsiškių gyvena apylinkės kaimuose. Tačiau netingi bet kokiu oru, per lietų ar per pūgą, atvažiuoti į repeticijas, atsakingai mokosi tekstus. Visi kolektyvo nariai – gabūs, prieš kiekvieną savo artistą lenkiu galvą, visi jie verti didžiausios pagarbos“, – kalba režisierė.
Vadovė apgailestauja, kad apylinkėse neliko jaunimo, kad visi būrelyje vaidinantys žmonės – įkopę į septintą ar aštuntą dešimtį. Be to, labai trūksta ir vyrų, jų vaidmenis tenka atlikti moterims.
Spektaklių scenarijų pati regos negalią turinti režisierė adaptuoja, vaidmenis pritaiko kiekvienam artistui. Radviliškiečiai paprastai renkasi buitinio stiliaus, „kaimiškus“ vaidinimus. „Dažniausiai pasirodome kaimo bendruomenių šventėse, neįgaliųjų organizacijų renginiuose, todėl ir mūsų spektakliai – paprasti ir suprantami visiems“, – šypsosi R. Petrauskienė.
Vadovė sako, kad vaidindami būrelio nariai ne tik susipažįsta, susidraugauja, bet kai kurie net atranda savo antrąsias puses. Štai Juozas Tarvydas kolektyve sutiko žmoną Juozapą. Dabar jiedu į sceną žengia kartu. Juozapa – ypač talentinga, todėl režisierė jai dažnai skiria pagrindinius vaidmenis.
„Repeticijos, vaidyba mums – ir smagus bendravimas, ir galimybė išeiti į žmones. Ilgesnį laiką pabuvęs vienišas ir apimtas nevilties supranti, koks svarbus yra buvimas tarp savų“, – kalba J. Tarvydas. Pasak jo, daugelis būrelyje vaidinančių senjorų savo talentus atrado tik dabar – jaunystėje jiems reikėjo dirbti, auginti vaikus. Dabar, vaikams išskridus iš gimtojo lizdo, atsivėrusią tuštumą užpildyti padeda širdžiai miela veikla.
J. Tarvydienė džiaugiasi, kad būrelio vadovė labai supratinga, ji geba sukurti kolektyve puikią atmosferą. „Visi einame į repeticijas tarsi į šventę. Nė vieno nereikia varyti varu“, – juokiasi moteris.
Prie radviliškiečių kolektyvo puikiai pritapo ir negalios neturintis Eugenijus Arbušauskas. Meniškos sielos vyras gamina dekoracijas pasirodymams, jo sukurtas „Bičiuliškų dūzgių“ logotipas tapo šiųmetės šventės simboliu. Eugenijui būti su kolektyvu gera, čia jis jaučiasi reikalingas bei naudingas.
Šįkart žiūrovus radviliškiečiai pradžiugino premjera – šmaikščia dramaturgo Stasio Žemaičio komedija „Mirta Činčibaraitė“.
Vaidinti gali kiekvienas
Klaipėdos regos ugdymo centro teatro trupė „Palėpė“, vadovaujama režisierės Danutės Marcelės Balčiūnienės, atvežė į Raudondvarį pjesę „Amatą mokėsi – išsigelbėsi“.
Trupė labiausiai mėgsta inscenizuoti pasakas. Ir šiųmetė pjesė paremta pasakos siužetu. Ji – apie karalaitį, kuris nori vesti paprastą mergaitę, bet ši atsako tekėsianti tik tada, kai jis išmoks amatų. Amatas vėliau išgelbsti karalaitį nuo plėšikų. Gėris, kaip ir visose pasakose, triumfuoja.
Penki iš dvylikos „Palėpės“ kolektyvo narių – visai nematantys, tačiau klaipėdiškių pasirodymuose gausu muzikos, šokio elementų. „To nebūtų, jei neturėtume puikios muzikos vadovės Loretos Aukštuolienės. Be jos pagalbos kolektyvas 2014-aisiais nebūtų laimėjęs pagrindinio prizo neįgaliųjų teatrų festivalyje „Begasas“, – sako D. Balčiūnienė.
Pasak jos, vadovauti aklųjų ir silpnaregių kolektyvui nėra paprasta. „Turiu daug specialybių: esu pradinių klasių mokytoja, taip pat baigiau lietuvių kalbą ir režisūrą bei tiflopedagogiką. Kuriant teatrą, praverčia visos įgytos žinios.“
Moteris statyti spektaklius pradėjo 2009-aisiais. Į trupę ji priima visus – svarbu noras vaidinti. Kiekvienam ji stengiasi parinkti tinkamą vaidmenį, surasti vietą scenoje.
„Palėpės“ artistas Algirdas Nekrevičius regėjimo neteko prieš 32-ejus metus dėl traumos. Vyras patenkintas, kad gali ne tik vaidinti, bet ir šokti, dainuoti. Be to, jis – dar ir puikus skaitovas. Būti scenoje Algirdui labai patinka.
Klaipėdiškis Kazimieras Kuneika vaidina Všį Klaipėdos ir Telšių regionų aklųjų centro teatrinio meno ir muzikos terapijos būrelyje „Meleta“, kurio vadovė – Janina Monienė. Šįkart Raudondvario scenoje klaipėdiškiai pristatė spektaklį pagal Augustino Griciaus pjesę „Radijo jomarkas“.
Teatras – būdas „subalansuoti čakras“
K. Kuneika studijuoja Klaipėdos universitete, siekia papildomosios ir alternatyviosios medicinos magistro laipsnio. „Dirbu masažuotoju, turiu savo kabinetą. Teatras man – hobis, būdas išreikšti save, „subalansuoti čakras“, jei kalbėtume Rytų medicinos terminais“, – šypsosi K. Kuneika.
Jis ir nepamainomas renginių vedėjas. Šia veikla vyras užsiima daugiau kaip dešimt metų, o teatro trupėje vaidina trejus. „Repetuoti kartais būna nuobodu, tačiau buvimas scenoje, tas kaskart atsirandantis virpuliukas, gerumas širdyje atperka viską. Scena, plojimai pripildo energijos. Kiekvieną kartą galvoju – šis spektaklis jau paskutinis, mesiu teatrą. Tačiau po pasirodymo nuomonė pasikeičia“, – juokiasi Kazimieras.
Didžioji dalis kolektyvų scenoje vaidino šmaikščias komedijas. Radviliškio rajono Šniūraičių pramogų ir poilsio salės teatro mėgėjai, vadovaujami režisierės Audronės Motiejūnienės, parodė spektaklį „Kažin kas geriau – meilė ar milijonas per pusę“. Tik VšĮ Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centro dramos studija „Arka“ vaidino pjesę pagal Justino Marcinkevičiaus kūrybą „Baladė apie Ievą“.
Savita specifika
Šiaulių ir Tauragės regionų aklųjų centro direktorius Alfonsas Navickis džiaugiasi, kad žmonės su regos negalia gali vaidinti, pasirodyti scenoje. Tačiau tam, kad jų pasirodymai būtų patrauklūs žiūrovams, režisieriai turi įdėti nemažai darbo. „Nematančiam ar prastai matančiam žmogui reikia ne tik parinkti tinkamą vaidmenį, bet ir išmokyti jį judėti. Be to, scenoje vaidinantis neregys ar silpnaregis turi jaustis saugus. Niuansų žmonių su regos negalia vaidyboje daug, viską reikia įvertinti ir apgalvoti“, – aiškina A. Navickis.
Ne mažiau svarbu perteikti scenoje rodomą veiksmą taip, kad ir nematantys žiūrovai suprastų, kas vyksta. Tam režisieriui tenka pakeisti pjesės tekstą, papildyti jį paaiškinimais. Nematantiems žiūrovams jau ir didžiuosiuose šalies teatruose siūlomos ausinės, per jas komentatorius scenoje vykstantį veiksmą nusako žodžiais.
LASS projektų koordinatorė Lina Puodžiūnienė patenkinta, kad radviliškiečių iniciatyva gimė šiltas ir gražus renginys. „Puiku, kad Radviliškis turi savo teatrų festivalį. Tai – ne tik šventės rengėjų, bet ir visų dalyvių bei trupių vadovų, atiduodančių gyvenimą negalią turintiems žmonėms, nuopelnas.“
Specialistė tikisi, kad tiek radviliškiečiams, tiek jų draugams nepritrūks entuziazmo, ir graži tradicija kasmet iš įvairių Lietuvos kampelių susibėgti į „Bičiuliškas dūzges“ gyvuos dar ilgai.