Danutė džiaugiasi pastaruoju metu pagerėjusia 38-erių metų sūnaus Mariaus sveikata. Geriau jaustis vyrui padeda bendravimas su likimo draugais Klaipėdos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijoje, taip pat suteikta galimybė nemokamai sportuoti klube „Šansas“.
Susirgo ankstyvoje jaunystėje
Danutė pasakoja, kad sūnus susirgo būdamas devyniolikos. Pirmieji ligos požymius pastebėjo pedagogai, mamai taip pat krito į akį tai, kad sūnus įsitempęs, neramus. „Tuo metu Marius ruošėsi brandos egzaminams. Žinoma, būta įtampos, nervinimosi. Tačiau, kaip pasirodė vėliau, ne tai buvo svarbiausia. Sužinojau, kad sūnus mokykloje sulaukė bendraklasių patyčių, pažeminimo. Psichologė, pas kurią lankėsi Marius, papasakojo: mano vaikas jaučiasi blogai, jis nebenori gyventi.“
Apsilankiusi pas medikus šeima išgirdo diagnozę – Marius serga sunkia psichikos liga. Tačiau mama pasiekė, kad sūnus baigtų vidurinę mokyklą, gautų atestatą. Ji lydėjo jį į visus egzaminus, stengėsi apsaugoti nuo neigiamos aplinkinių įtakos, prašė, kad kiti nekreiptų dėmesio į jo pakitusį elgesį.
Įgijęs atestatą, vaikinas įstojo į profesinę mokyklą, automechaniko specialybę. „Sūnus labai stengėsi mokytis. Tačiau ligos atkryčių dažnėjo. Pedagogai pastebėjo, kad Marius tekstus atmintinai išmoksta, o paaiškinti, suprasti jų negali. Pasitariau su gydytoju ir nusprendžiau – vargti neverta. Atsiėmėme dokumentus. Toliau sūnus niekur nebesimokė“, – pasakoja Danutė.
Taip Marius dar ankstyvoje jaunystėje buvo priverstas užsidaryti namuose. Mama džiaugiasi, kad jai tuo metu labai padėjo artimieji, tėvai. Tik jų dėka moteris galėjo dirbti. Rūpintis Mariumi padėjo ir jaunesnysis sūnus.
Svarbu gyventi visavertį gyvenimą
Danutė guodžiasi, kad artimieji, sužinoję apie šeimos nario psichikos sutrikimą, paliekami vieni su savo bėda. Jiems nesuteikiama informacijos apie ligą, reabilitacijos galimybes, psichiatrai dažnai apsiriboja vien tik vaistų išrašymu. Trūksta patarimų, paramos, pagalbos.
„Vaiko psichikos ligą palyginčiau su perkūnu iš giedro dangaus. Sergančiųjų tarp mūsų artimųjų tarsi nebuvo, tik vėliau sužinojau, kad psichikos problemų turėjo vienas vyro giminaitis. Žinia apie sūnaus ligą buvo labai netikėta. Neturėjau supratimo, nei kaip elgtis, nei kaip padėti savo vaikui. Tai – milžiniškas stresas bet kuriai šeimai. Gaila, bet dažnai šeimos galva, kuris tarsi turėtų būti didžiausias ramstis, tokios įtampos neatlaiko, patraukia ieškoti lengvesnio gyvenimo. Iš aplinkinių pavyzdžių matau, kaip dažnai su sergančiais vaikais lieka vienos mamos. Tik mums pakanka ir kantrybės, ir ištvermės rūpintis savo atžalomis, kokios jos bebūtų“, – atsidūsta Danutė.
Tačiau net ir sunkiausiais laikais moteris stengėsi nenukabinti nosies, gyventi visavertį gyvenimą. Danutė – labai artistiška, ji vaidino dramos būrelyje, buvo įvairių švenčių, renginių vedėja ar dalyvė. Gyvenimo džiaugsmu trykštanti moteris filmavosi įvairiuose filmuose, reklamose, dalyvavo laidose. „Visada stengiausi žiūrėti į gyvenimą optimistiškai,nepasinerti į blogas mintis, nepradėti gailėtis savęs, graužtis. Svarbu priimti tau skirtus likimo išbandymus ir nedejuoti, nesugniužti. Antraip nedaug galėsi padėti ir savo neįgaliam vaikui“, – kalba moteris.
Labiausiai džiugina galimybė sportuoti
Apie tai, kad Klaipėdoje veikia sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija, moteris sužinojo atsitiktinai, iš Klaipėdos psichikos sveikatos centro socialinės darbuotojos. „Išsyk atėjau į bendriją ir paklausiau, ar čia gali lankytis mano sūnus. Vadovė Roma Fabijonavičiūtė-Genienė jį mielai priėmė. Nors čia lankomės dar tik metus, teigiami Mariaus sveikatos pokyčiai – akivaizdūs“, – džiaugiasi mama.
Lankantis bendrijoje atsiskleidė įvairių Mariaus gebėjimų. Jam patiko būti tarp žmonių, bendrauti, dainuoti, piešti, kurti darbelius. Tačiau labiausiai vyras džiaugiasi galimybe lankytis sporto klube „Šansas“.
„Negaliu atsistebėti klubo savininko Arūno Jocio daromais gerais darbais, atsidžiaugti jo žmonėms su negalia dalijama širdies šiluma. Visada į klubą einu kartu su sūnumi, kol jis sportuoja, stebiu, kaip Arūnas bendrauja su negalią turinčiais lankytojais. Jei reikia, jis pats atsiveža juos į klubą, nesibodi pakelti ant rankų, pasiūlyti kitokią pagalbą. Jis kaskart sugalvoja neįgaliesiems naujų veiklų, rengia šventes. Nesyk teko susidurti su neigiamu požiūriu į psichikos negalią turinčius žmones. Tačiau Arūnas savo klube laukia visų“, – dėsto Danutė.
Ji džiaugiasi, kad Marius kaskart sulaukia klubo savininko dėmesio. Jis kiekvienąsyk prieina, paklausinėja apie savijautą, pakonsultuoja, padrąsina. Toks dėmesys Mariui labai svarbus. „Sūnus vis dar vartoja nemažai vaistų, rytais jis būna mieguistas, jam sunku lipti iš lovos. Tačiau antradieniais ir ketvirtadieniais, kai reikia eiti į klubą, Mariaus žadinti netenka. Jis tiesiog pašoka iš lovos ir pats susiruošia“, – šypsosi mama.
Net tomis dienomis, kai jaučiasi prasčiau, Marius nepraleidžia užsiėmimų klube „Šansas“. Pasportavus, pajudėjus jo savijauta visada pagerėja. „Jei sūnus ryte ir jautėsi blogiau, po užsiėmimų jau nebesiskundžia. Tai rodo, koks svarbus psichikos negalią turintiems žmonėms yra sportas. Pastebiu ir ilgalaikių pokyčių: pagerėjo atmintis, jis labiau pasitiki savimi“, – kalba Danutė.
Mama laiminga, kad sportuodamas sūnus tapo kur kas aktyvesnis, daugiau juda. Marius pamėgo žaisti krepšinį netoli namų esančioje aikštelėje. Danutė ir čionai eina drauge su juo. „Kartu pasportuoju ir pati. Būdama pensininkė, džiaugiuosi galimybe neapkerpėti, išsijudinti“, – šypsosi nėmaž garbingo amžiaus senjorės neprimenanti mama.
Tiki ateitimi
Mama pastebi, kad sūnui padeda ir buvimas gamtoje, tarp žmonių. Tiek jai, tiek Mariui labai patiko galimybė pailsėti, pasisemti jėgų prie Pailgio ežero Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos surengtoje „Atokvėpio“ stovykloje. Ji mano, kad panašių renginių, stovyklų labai trūksta. Sūnui labai reikėtų ir sanatorinio gydymo.
„Ne sykį prašiau gydytojų, kad skirtų Mariui kelialapį į sanatoriją. Deja, sulaukiu atsakymo: turintiesiems psichikos negalią toks gydymas nepriklauso. Tarsi sergantieji psichikos ligomis būtų pažymėti kokiu nors ypatingu ženklu“, – Danutės balse pasigirsta kartėlio gaidelių.
Nors sūnaus psichikos liga – sunki, mama tiki, kad ateitis bus šviesesnė. „Sūnų dažnai kankina nerimas, įvairios baimės. Viduje jis nuolat su kažkuo kovoja ir tą kovą kol kas pralaimi. Matau, kaip jam sunku. Tačiau visada tikiu, kad gydytojams pagaliau pavyks pritaikyti tinkamus vaistus, ir liga atsitrauks. Tada mudviejų abiejų gyvenimas taps lengvesnis“, – viliasi optimizmu trykštanti Danutė.