Neįgaliųjų reikalų departamento duomenimis, 2017 m. šia paslauga naudosis 10185 žmonės, tačiau neįgaliųjų mūsų šalyje juk yra kur kas daugiau, tad ar tikrai ši galimybė tenkina visų norinčiųjų poreikius? Ar už paslaugą yra tinkamai apmokama?
Asmeninio asistento paslauga aktuali visoje Lietuvoje
Neįgaliųjų reikalų departamento direktorės pavaduotoja Jolanta Šliužienė sako, kad asmeninio asistento paslauga atsveria institucinę globą. Departamentas, siekdamas pagerinti jau esamą paslaugą, visoje Lietuvoje organizuoja susitikimus su neįgaliųjų atstovais ir aptaria galimus patobulinimo variantus, pakeitimus. Neįgaliųjų reikalų departamentas renkamą medžiagą panaudos asmeninio asistento poreikio nustatymo, paslaugų turinio, teikimo, apmokėjimo už paslaugas tvarkos, asmeninių asistentų rengimo mechanizmui reglamentuoti.
Asmeninio asistento paslauga yra viena iš socialinės reabilitacijos bendruomenėje paslaugų. Per 2017 m. jai skirta kiek daugiau nei 1 mln. 600 tūkst. eurų. „Asmeninio asistento paslauga yra labai aktuali. Ji teikiama beveik visose savivaldybėse. 2017 m. asmeninio asistento paslauga įtraukta į 291 projektą iš 353. Asmeninio asistento paslauga šiemet neteikiama tik Neringoje“, ‒ sako Neįgaliųjų reikalų departamento vyr. specialistė Rasa Šivickienė.
2017 m. daugiausiai pagalbos sulauks fizinę negalią turintieji, kiek mažiau ‒ žmonės su regos negalia, dar mažiau ‒ klausos, intelekto ir psichikos sutrikimų turintys asmenys. R. Šivickienė paaiškina, kad Neįgaliųjų reikalų departamentas neturi įtakos lėšų skirstymo reikalams: finansuojama proporcingai pagal pateiktų projektų, susijusių su įvairiomis negaliomis, skaičių.
Panevėžio apskritis asmeninio asistento paslaugų teikimu neišsiskiria iš visos Lietuvos bendro vaizdo. Daugumoje apskrities projektų įtraukiama ir asmeninio asistento paslauga, iš 42 ji yra numatyta 29 projektuose. Asmeninio asistento paslaugai apskrityje yra skirta apie 92 tūkst. eurų, paslaugas planuojama suteikti 2871 neįgaliajam.
Neįgaliųjų reikalų departamento duomenimis, Panevėžio apskrityje neįgaliesiems šiuo metu teikiamos šios asmeninio asistento paslaugos: palydėjimas arba pavežėjimas, pagalba sprendžiant įsidarbinimo klausimus, pagalba sprendžiant buityje kylančias problemas, pagalba rasti reikalingą informaciją prieinamu būdu (žmonėms su regos negalia), mokymas naudotis techninės pagalbos priemonėmis, mokymas sveikai gyventi, apsitarnauti, informacijos teikimas prieinama forma (žmonėms su klausos negalia), tenkinamas ir bendravimo poreikis.
Pasak Kupiškio rajono neįgaliųjų draugijos vadovės Bronės Kaleinikovienės, asmeninio asistento paslaugos paklausa didžiulė, bet paskirsčiusios gaunamas lėšas, neįgaliųjų organizacijos ją gali teikti nedideliam žmonių skaičiui vos kelias privalomas dienas per savaitę. O juk reikėtų kasdien.
Asmeninio asistento darbas altruistams?
Asmeninio asistento darbas nelengvas. Tenka atliepti daugybę negalią turinčių žmonių poreikių: būti pagalbininku, psichologu, vairuotoju, atlikti daugybę darbų, kurių iki tol net neįsivaizdavai, kad gali daryti. Tačiau neįgaliojo poreikiams tenkinti skiriama labai mažai laiko, todėl neretai tenka dirbti ir po oficialių darbo valandų. Rokiškio rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkas Algis Veikšys neslepia, kad asmeninio asistento paslaugos paklausa kur kas didesnė nei finansavimas, skiriamas nevyriausybinėms neįgaliųjų organizacijoms.
„Pagal projektą dirbame iki 5 valandų. Tačiau iš tikrųjų užtrunkame ne tiek, kiek projektuose parašyta: dirbame ir po 8, ir po 10 valandų. Ir šeštadienį, ir sekmadienį. Štai trumpas pavyzdys: senukui reikia 12 valandai į Panevėžį. Ten turi pasiimti pažymą ir eiti pas kitą gydytoją. Vyras po insulto, labai pavargsta, kojos apsunksta. Manė, kad bus laisvas 16 valandą. Vairuotojas jį nuvežė. Paprašiau, kad grįžęs paskambintų, nes reikės važiuoti į kitą miestelį. Vairuotojas man skambina 20:30 ir klausia, ar dar važiuojame. Tik tokiu metu senolį išleido iš poliklinikos. Kuo jam parvažiuoti? Taksi?“ ‒ pasakoja A. Veikšys.
Rokiškio rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkas tikina, kad paslaugų suteikiama kur kas daugiau, negu yra apmokama: „Pavėžėjimo paslaugas, pagal projekto sąrašą, gauna 10 žmonių, bet daug jų ir be sąrašo vežame į Vilnių, Kauną, Panevėžį pas gydytojus. Faktiškai dirbame, bet formaliai – ne. Atlygio negauname, tad tai visuomeninis darbas.“
A.Veikšiui antrina VšĮ Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centro Kupiškio rajono filialo pirmininkė Kristina Malinauskienė: „Dirbu ir po darbo laiko. Paskambina žmogus ir paprašo, kad nubėgčiau į parduotuvę ar į vaistinę. Užrakinu duris ir bėgu. Grynai savanoriškas darbas, nes negaliu žmogui pasakyti, kad mano darbo laikas baigėsi ir niekur aš neisiu. Ir savaitgaliais dirbu, ir, kartais juokiuosi, dirbu net 24 valandas per parą, jei reikia žmogui ‒ ir skambina.“
Negana to, kad tenka dirbti po darbo valandų, neįgaliųjų organizacijų atstovai tikina, kad dar ir atlygis juokingas. Štai B. Kaleinikovienė apskaičiavo, kad vienai asmeninio asistento paslaugai jų organizacijoje skiriami vos 9 eurai. Tačiau nevyriausybinių organizacijų atstovai ieško įvairiausių būdų padėti neįgaliesiems. Štai Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ Kupiškio skyrius, asmeninio asistento paslaugas teikiantis turintiesiems intelekto sutrikimų, kompleksinę negalią ar didelių specialiųjų poreikių, šiam darbui atlikti pasitelkė ne tik projekto vykdytoją, bet ir savanorį.
Aplinkos pritaikymas padėtų spręsti asmeninio asistento trūkumo problemą
Norom nenorom tenka pripažinti, kad asmeninio asistento paslaugai iš skylėtų valstybės ir savivaldybės biudžetų skiriama išties nemaža pinigų suma. Tačiau ką daryti, jei už tokią pinigų sumą neįmanoma nupirkti pakankamai šių neįgaliesiems taip reikalingų paslaugų? Nevyriausybinės neįgaliųjų organizacijos siūlo ilgalaikę išeitį – investuoti į aplinkos pritaikymą. Pasak Kupiškio krašto žmonių su negalia sąjungos pirmininko Gedimino Virbicko, tinkamas infrastruktūros sutvarkymas žmonėms su judėjimo negalia asmeninio asistento paslaugų poreikį sumažintų kone perpus.
„Skirkime didesnį finansavimą pritaikyti būstui, kad žmogus pats galėtų išeiti iš namų. Kai žmogus pats gali išeiti, sumažėja pagalbos poreikis. Aš esu gyvas pavyzdys. Namuose sėdėjau beveik 3 metus. Aš norėjau veiklos, bet nebuvo pritaikyta aplinka, tad neturėjau galimybės. Kai ją pritaikė, ir nebeprašau pagalbos ‒ pats į darbą nusigaunu, pats grįžtu“, – aiškina G. Virbickas. Kad tinkamai sutvarkius aplinką brangių asistento paslaugų reikėtų mažiau, pritaria ir kiti judėjimo negalią turinčiųjų nevyriausybinių organizacijų atstovai, o štai regos negalią turintys asmenys tikina, kad joks aplinkos keitimas nepadės visiškai aklam žmogui. Jam asistentas būtinas kasdien ir pačiose įvairiausiose vietose: parduotuvėje, vaistinėje, gydymo įstaigose, banke ir kitur.
Pasak neįgaliųjų organizacijų atstovų, ne mažiau už sutvarkytą infrastruktūrą svarbios tinkamos techninės pagalbos priemonės. „Ar matėte, kokiuose neįgaliųjų vežimėliuose sėdi pagyvenę žmonės? Juos netgi asistentas vargiai pastumia, o norint nusipirkti gerą vežimėlį, reikia labai nemažai primokėti. Tai problema, valstybė kompensuoja gana mažą dalį, ir ne visi milijonieriai. Aš pats žinau, ką reiškia sėdėti vežime. Kai atsisėdu į tą, kurį man kompensuoja valstybė, esu neįgalus. Juo aš neišvažiuoju į miestą, o su žmogaus pirktu vežimėliu, su daline kompensacija, aš laisvas“, ‒ tikina G. Virbickas.
Neįgaliųjų reikalų departamento direktorės pavaduotoja Jolanta Šliužienė pripažįsta, kad tobulinti asmeninio asistento paslaugą dar tikrai yra kur. „Renkamės, kad išgirstume tai, kas yra aktualu, nes jūs bendraujate tiesiogiai su žmonėmis ir galite jausti, pasakyti, ko jiems labiausiai reikia. Ieškosime galimybių geriau suprasti žmonių poreikius ir atlyginti už jūsų darbą. Tikime, kad apvažiavę visą Lietuvą, galėsime pasiūlyti šį tą geresnio“, ‒ patikino J. Šliužienė.