Artėjant vasaros atostogoms, judėjimo negalią turintys žmonės reiškia norą dažniau keliauti tolimojo susisiekimo autobusais. Tačiau tokių galimybių vis dar nėra daug. Neįgaliųjų teigimu, jiems sudėtinga rasti informacijos apie specialiai pritaikytus autobusus, trūksta tinkamos pagalbos autobusų stotyse. Šiuos ir kitus klausimus aptarė susitikę Lietuvos žmonių su negalia sąjungos bei keleivių vežėjų autobusais atstovai.
Trūksta informacijos
Maždaug prieš metus Vilniaus bendrovė TOKS bei Kauno „Kautra“ įsigijo po du žmonėms su judėjimo negalia pritaikytus autobusus. Vasaros pabaigoje dar vieną transporto priemonę su keltuvu nusipirko ir Mažeikių autobusų parkas. Tačiau neįgaliųjų vežimėliais judantys žmonės skundžiasi: rasti informacijos apie tai, kokiais maršrutais ir kada važiuoja specialiai pritaikyti autobusai, tiesiog neįmanoma.
„Neįgalieji žino, kad autobusai yra, tačiau negali rasti informacijos apie jų maršrutus. Norėtųsi, kad vežėjai, pagaliau įsigiję mums pritaikytų transporto priemonių, pasirūpintų ir mūsų galimybe keliauti“, ‒ sako Lietuvos žmonių su negalia sąjungos prezidentė Rasa Kavaliauskaitė.
Pasak bendrovės TOKS generalinio direktoriaus Arūno Indrašiaus, keletas neįgaliesiems pritaikytų autobusų – tik lašas jūroje. Be to, jie – dviaukščiai, didelės talpos, todėl siunčiami ten, kur važiuoja daugiau keleivių. Jie taip pat nuomojami užsakomiesiems reisams. „Vasarą šie autobusai dažniausiai iš Vilniaus važiuoja į Nidą ar Šventąją. Tačiau informaciją, kada ir kur važiuos neįgaliesiems pritaikyta transporto priemonė, internete galima rasti tik maždaug prieš parą“, ‒ aiškina A. Indrašius.
Įmonės vadovas teigia, jog pagalba neįgaliesiems autobusų stotyje bus suteikta bet kuriuo atveju – net jei jiems teks keliauti nepritaikytu autobusu. Žmogui tereikia paskambinti nurodytu telefonu ir pranešti, kada ir kokia kryptimi ketina važiuoti. „Tuomet tikrai padėsime jam įlipti į autobusą ar išlipti iš jo, įkelti ar iškelti bagažą, palydėsime iki bilietų kasų ar neįgaliesiems pritaikyto tualeto“, ‒ kalba TOKS vadovas.
Vežėjai pageidauja, kad apie kelionę sužinotų likus ne mažiau nei trims paroms, o į stotį negalią turintis žmogus turėtų atvykti ne anksčiau negu prieš 60 minučių ir ne vėliau nei likus 30 minučių iki autobuso išvykimo. „Jei imamės suteikti pagalbą negalią turintiems žmonėms, teikiame ją per visą kelionę. Padedame ne tik įlipti į autobusą, bet ir išlipti iš jo, taip pat pasirūpiname jo kelione atgal. Mūsų autobusuose paprastai būna du vairuotojai, jie ir padeda negalią turinčiam žmogui“, ‒ sako A. Indrašius.
Tačiau, pasak jo, problemų kyla tuomet, kai žmogui tenka išlipti kur nors pakelėje. „Nuoširdžiai gaila neįgaliųjų, kuriuos vairuotojai priversti išleisti tiesiog laukuose. Tačiau tai jau ne vežėjų kompetencija. Aplinkos pritaikymu žmonėms su negalia turėtų labiau rūpintis valstybė“, ‒ aiškina TOKS generalinis direktorius.
Neįgaliesiems padedama ir Kauno autobusų stotyje. Paskambinę informacijos telefonu, jie gali iš anksto susižinoti, kur ir kada važiuos specialiai jiems pritaikytas autobusas, informuoti vežėjus apie savo planus, išsakyti poreikius – kiek ir kokios pagalbos reikia. Be to, stotyje sumontuotas specialus mygtukas, kurį paspaudus galima išsikviesti pagalbą. Tuomet negalią turinčiajam bus suteiktos visos reikalingos paslaugos.
„Puikiai suprantame, kad keturių mūsų ir TOKS įsigytų autobusų per mažai. Sunku juos paskirstyti taip, kad neįgaliesiems būtų patogu. Tačiau informaciją jiems, be abejo, būtina teikti“, ‒ kalba bendrovės „Kautra“ rinkodaros direktorius Gintautas Pakusas.
Kreiptis į autobusų stotis
Neįgalieji teigia mielai pasinaudojantys galimybe pranešti apie kelionę iš anksto. Tačiau ne visi žino, kokiu telefonu skambinti. „Vežėjų autobusais yra daug, neįgalus žmogus nežino, kokiai įmonei priklausančia transporto priemone važiuos. Čia reikėtų daugiau aiškumo, tinkamos informacijos“, ‒ sako Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų vadovė Ramunė Šidlauskaitė.
G. Pakusas primena, jog paslaugas neįgaliesiems teikia ne vežėjai, o autobusų stotys. Todėl ir informacijos derėtų ieškoti stotyse. Tiesa, remiantis ES reglamentu, pagalbą žmonėms su negalia privaloma teikti tik pirmai kategorijai priskirtose stotyse. Kad stotis būtų priskirta pirmai kategorijai, kiekvieną dieną iš jos privalo išvykti ne mažiau kaip 190 maršrutinių autobusų.
Lietuvos žmonių su negalia sąjungos administratorė Jurgita Masiulionytė mano, kad keleivių vežėjai autobusais galėtų pasirūpinti vienu bendru telefono numeriu, be to, labai praverstų vežėjų parengtas lankstinukas, kur būtų pateikta visa neįgaliesiems reikalinga informacija.
Pasak jos, informacija neįgaliesiems galėtų būti teikiama portale autobusubilietai.lt, kur jie iš anksto įsigyja bilietus. Čia taip pat galėtų atsirasti anketa, kurią užpildžius būtų aišku, kur ir kada keliauja žmogus, kokie keliaujančio neįgaliojo poreikiai, kokios pagalbos jam prireiks. „Kautros“ rinkodaros direktorius sutinka, jog tokia paslauga jų administruojamame portale galėtų atsirasti. „Pažadame sukurti registracijos formą, kurią žmonės su negalia užpildytų prieš kelionę. Manau, tai būtų patogu visiems. Tačiau vis dėlto būtų geriau, jei neįgalieji prieš kelionę dar ir pasiskambintų į mūsų autobusų stoties informaciją ir pabendrautų su stoties darbuotojais tiesiogiai“, ‒ teigia G. Pakusas.
Neįgalieji mano, jog tinklapyje autobusubilietai.lt galėtų atsirasti ir dar viena forma, kur jie galėtų pasiskųsti dėl netinkamai suteiktų paslaugų.
Nori padėti
R. Kavaliauskaitė pripažįsta – situacija šioje srityje keičiasi į gera, nors ir ne taip greitai, kaip norėtųsi: „Dideliuose miestuose gyvenantiems neįgaliesiems keliauti yra paprasčiau, tačiau mūsiškiai gyvena visur. Mažųjų miestų autobusų stotyse sulaukti pagalbos sudėtinga“.
Norėdami praktiškai įsitikinti, ką neįgaliesiems siūlo nedidelių miestų autobusų stotys, paskambiname į atsitiktiniu būdu pasirinktą Ukmergę. Atsiliepusi dispečerė keliauti norinčiai merginai neturi ko pasiūlyti – paslaugos neįgaliesiems miesto stotyje neteikiamos. „Visi mūsų stotyje stojantys autobusai – pravažiuojantys. Negalime priversti svetimų įmonių vairuotojų pasirūpinti negalią turinčiais žmonėmis. O stotyje dirba viena dispečerė – ji tikrai nepajėgtų įkelti neįgaliojo į autobusą“, ‒ situaciją paaiškina Ukmergės autobusų parko direktorius Alfonsas Prabišas.
Skambučiai į didmiesčių Vilniaus ir Kauno autobusų stotis sėkmingesni. Čia neįgaliesiems pasiūlo konkrečią pagalbą, su jais bendraujama profesionaliai ir geranoriškai.
Tačiau, pasak G. Pakuso, vien geranoriškumo ir keleivių vežėjų iniciatyvos šiuo atveju nepakanka: „Kiekvieno vežėjo prievolė – pasirūpinti negalią turinčiu žmogumi. Pastebiu, kad žmonės su negalia keliauja dažniau. Mums tai – džiugi naujiena. Tačiau jei autobusai ir infrastruktūra būtų pritaikyta geriau, tų kelionių dar padaugėtų“.
Kyla problemų
Kol neįgaliesiems pritaikytų autobusų trūksta, dažniausia vežėjų siūloma pagalba – įnešti negalią turintį žmogų į autobuso saloną, o jo vežimėlį gabenti bagažinėje. Pasak R. Kavaliauskaitės, tokia paslauga ne tik žemina neįgaliųjų orumą, bet ir nėra garantuota. „Vienose stotyse neįgalųjį įkelia į autobusą kaip maišą, kitur vairuotojas atrėžia – nekilnosiu ir negadinsiu sau sveikatos. Pasitaiko, kad žmonės patys šliaužte įšliaužia į autobusą, tik jiems vieniems suprantamu būdu užsiropščia ant sėdynės. Žinoma, ne kiekvienas išdrįsta prašyti aplinkinių pagalbos“, ‒ apgailestauja Lietuvos žmonių su negalia sąjungos vadovė.
Bendrovės „Kautra“ rinkodaros direktorius Gintautas Pakusas sako, jog įkelti neįgalųjį į autobuso saloną ne visada lengva, ypač jei negalią turintis žmogus sveria daug. Tačiau, jo manymu, aplink visada atsiranda geranoriškų žmonių, kurie padeda tai padaryti.
Dar viena vežėjams kylanti problema – ne visada į bagažinę telpantys neįgaliojo vežimėliai. Ypač sudėtinga, kai tenka gabenti elektrinį vežimėlį arba skuterį. „Kartą turėjome tokios patirties – sutikome gabenti skuterį bagažinėje. Kadangi stačias jis netilpo, turėjome paguldyti. Brangią transporto priemonę apibraižėme, teko kompensuoti neįgaliai moteriai jos patirtus nuostolius. Sumokėjome pusantro tūkstančio litų“, ‒ prisimena G. Pakusas.
J. Masiulionytė sako, jog vežėjai turėtų nurodyti, kokių gabaritų vežimėlius jie gali gabenti autobusų bagažinėse.
Prieita prie bendrų išvadų
Kol neįgaliesiems pritaikytų transporto priemonių nėra daug, norintiems keliauti tėra vienas kelias – skambinti į autobusų stotis ir prašyti pagalbos. „Kelias į didesnį tarpusavio supratimą – tai bendravimas ir bendradarbiavimas. Esame nusiteikę geranoriškai, mūsų tikslas – kad neįgaliųjų kelionės nebūtų kaip nors ribojamos“, ‒ sako „Kautros“ rinkodaros direktorius Gintautas Pakusas.
Jis pažada: įmonės „Kautra“ administruojamame tinklapyje autobusubilietai.lt atsiras atskira skiltis, kur bus pateikiama išsami informacija žmonėms su negalia. Ten bus ir telefonai, kuriais galima kreiptis pagalbos. Negalią turintieji paprasčiau gaus informaciją, kada važiuoja specialiai jiems pritaikyti autobusai.
Tačiau TOKS generalinis direktorius A. Indrašius skatina žmones su negalia dažniau minti atsakingų institucijų slenksčius: „Tai valdžios iniciatyva visur turi atsirasti neįgaliesiems pritaikyta infrastruktūra. Antraip patogių kelionių negalės garantuoti net ir visai nauji, žmonėms su negalia pritaikyti autobusai“.