Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrijos skyrius pasipildė dar vienu nariu. Tautodailininko pažymėjimas įteiktas neįgaliam kūrėjui Osvaldui Žvirbliui, kurio dirbiniuose vyrauja lietuviški, liaudiški ornamentai.
Atitiko kriterijus
Pasak Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrijos vadovės Ramutės Kraujalienės, Lietuvos tautodailininkų sąjungos tikslas – saugoti ir puoselėti liaudies kūrybos paveldą. Sąjungos nariais tampa tik tie menininkai, kurių kūryboje vyrauja tautiniai motyvai. „Pagrindiniai mūsų kriterijai – liaudiškų tradicijų puoselėjimas, tradicinė liaudies dailė. Tautodailininkų sąjungos tikslas – propaguoti liaudies meną, nes tai – mūsų šaknys, mūsų charakteris, mūsų istorija. Išlaikyti tautos paveldą ypač svarbu dabar, kai mūsų buityje vis labiau daugėja iš svetimų šalių atvežtų pigių blizgučių, neturinčių jokios meninės vertės.“
Jos teigimu, Osvaldo kuriami darbai atitiko visus tautodailininkų sąjungos keliamus kriterijus. „Jo dirbiniai labai liaudiški, kurdamas paveikslus, jis naudoja tik natūralias medžiagas – šiaudus, liną. Vos susipažinus su Osvaldo kūryba buvo išsyk matyti, kad žmogus – kūrybingas, kruopštus, todėl kliūčių jam suteikti tautodailininko vardą nebuvo.“
R. Kraujalienė sako, kad panašių į Osvaldą menininkų, kuriančių paveikslus iš šiaudų, Vilniaus regione nėra daug. Be to, vyro darbai originalūs, turintys savitą stilių.
Osvaldas – savamokslis, techniką savo darbams jis atrado pats. „Šiaudas, iš kurio kuriu paveikslus, itin įnoringa medžiaga. Jis skyla, trūkinėja. Teko atrasti įvairių būdų, kaip prisijaukinti šiaudą, kaip pasiekti, kad jis žvilgėtų, išlaikytų natūralią spalvą“, – aiškina Osvaldas.
Tikslo siekė seniai
Tapti Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu – sena Osvaldo svajonė, kurią įgyvendinti jis siekė ne vienus metus. „Polinkį kurti pajutau dar gyvendamas vaikų namuose. Pirmąjį sodą iš šiaudų pagaminau besimokydamas mokykloje. Niekas manęs nemokė – tiesiog nuėjau į Kaziuko mugę, pažiūrėjau, kaip atrodo sodas iš arti. Pavyko iš pirmo karto. Beje, pinigai, gauti už šį sodą, buvo mano pirmieji gyvenime uždirbti pinigai“, – šypsosi Osvaldas. Naujų dirbinių idėjas vyrui pasufleruoja gamta. „Mėgstu žiūrėti į tekančią upę, klausytis miško ošimo. Pro mano namų langus matyti augantis ąžuolas, klevas, beržas. Žiūrint į juos, gimsta naujos mintys, dėliojasi originalios kompozicijos.“
Mintyse gimusį paveikslą Osvaldas pirmiausia nupiešia ant popieriaus. Tada jau galvoja, kaip kompoziciją sudėlioti iš šiaudinių detalių, kaip suderinti spalvas ir atspalvius.
Džiaugiasi galimybe dirbti
Pirmąją savo darbų parodą Osvaldas surengė Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikoje, dar vadinamoje Vasaros ligonine. Čia su jo kūryba galėjo susipažinti ne tik ligoninės pacientai, darbuotojai, bet ir lankytojai.
„Labai džiaugiuosi tiek Vasaros ligoninės vadovų, tiek Psichosocialinės reabilitacijos skyriaus dirbančiųjų parama. Pamatę mano gabumus, jie iš pradžių leido su ligoninės pacientais dirbti savanoriškai. Vėliau, atsiradus galimybei, įdarbino puse etato. Galimybė dirbti man, kaip ir kitiems psichikos negalią turintiems žmonėms, labai svarbi“, – aiškina Osvaldas.
Augęs be tėvų, valdiškoje įstaigoje, jis teigia ir ten sutikęs puikių žmonių, kurie mokė kovoti, siekti savo tikslo. „Užsispyrimas, darbštumas, noras pačiam kabintis į gyvenimą – iš tų laikų. Jau tada supratau, kad niekas manęs, našlaičio, nelydės per gyvenimą, nurinkdamas nuo tako visus akmenis. Suvokiau, kad visko turėsiu siekti pats. Ir dabar sutinku daug gerų žmonių, kurie įkvepia, moko žengti pirmyn nepaisant negalios, prastos nuotaikos ar sveikatos.“
Vyras sako, kad jo rengiami užsiėmimai Vasaros ligoninės pacientams labai patinka. „Galimybė prisiliesti prie šiaudo, tai ir galimybė prisiliesti prie gamtos. O gamta visada ramina. Mokau pacientus įvairių dalykų – kurti paukštelius, kitokius darbelius iš šiaudų, taip pat gaminti sodus. Iš pradžių kai kuriems būna sunku net įsiverti siūlą į adatą, tačiau gražu žiūrėti, kaip darbas žmogų pamažu įtraukia. Mano užsiėmimuose reikia ypač daug kantrybės, susikaupimo. Tokiu būdu visos blogos mintys pasitraukia į šalį“, – pasakoja vyras.
Nors sveikatos problemų turinčiam Osvaldui dirbti ne visada lengva, tačiau jis labai stengiasi. „Ar oras blogas, ar ką skauda, vis tiek keliuosi ir einu. Kiekvienos dienos užsiėmimui reikia pasiruošti, apgalvoti, ką pasiūlysi pacientams. Tai padeda susikaupti, suplanuoti savo laiką.“
Vyrui darbas – tai ir nuosavas stogas virš galvos, ir geresnė, patogesnė buitis. Tačiau dar svarbiau – galimybė realizuoti save ir padėti likimo draugams.
Osvaldas džiaugiasi ir nuolatiniu Psichosocialinės reabilitacijos skyriaus darbuotojų palaikymu. Jis neslepia, kad jo gyvenime būta visko, taip pat – ir nuklydimų. Tačiau kolegos jo niekada nepaliko likimo valiai, neišsižadėjo. Atvirkščiai – stengėsi laiku ištiesti pagalbos ranką, motyvuoti, paskatinti.
„Mūsų, dirbančių su psichikos sutrikimų turinčiais žmonėmis, tikslas – mokyti pacientus „struktūruoti“ savo gyvenimą, susikaupti. Dabar jau suprantu, kad tokių savybių kartais pritrūkdavo ir man. Džiaugiuosi, kad kolegos padėjo susitvarkyti su neigiamomis emocijomis, suprasti savo mintis, atrasti naujų tikslų. Dabar atsirasti neigiamoms mintims nėra kada, o kuriamas menas padeda sveikti.“
Pristatė darbus visuomenei
Jau tapęs Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu Osvaldas pirmąsyk savo darbus pristatė Švenčionyse surengtoje Vilniaus regiono konkursinėje liaudies meno parodoje „Aukso vainikas“. Iš viso čia eksponuoti 163 autorių darbai iš Vilniaus, Vilniaus rajono, Švenčionių, Širvintų ir kitų miestų.
„Kiekviena paroda – tai stimulas ir kurti toliau, ir nauji sumanymai. Jau dabar galvoju, kokius darbelius pateiksiu parodai, kuri kitais metais vyks Širvintose“, – sako Osvaldas.
Vyras džiaugiasi, kad jo darbai patinka žmonėms. „Mėgstu dovanoti, džiuginti žmones. Kai mano darbais džiaugiasi kiti, man – didžiausias gėris.“
Osvaldas turi ir ateities planų. Vienas jų – surengti didesnę savo darbų parodą sostinėje, Medicinos bibliotekoje. Čia jis pristatytų ir didesnius per ilgą laikotarpį savo sukurtus darbus. Be to, jau dabar jis kuria logotipą kitais metais Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos rengiamai šventei „Uždainuokime kartu“. Vėl, kaip ir šiųmetei šventei, jis žada pagaminti po dovaną kiekvienam renginyje dalyvausiančiam kolektyvui.
„Negalia netrukdo siekti tikslų. Net ją turėdamas gali gyventi visavertį gyvenimą. Svarbu, kad atsirastų žmonių, kurie tave palaiko, o prireikus laiku ištiestų pagalbos ranką“, – teigia Osvaldas.
