Psichikos sveikata – sudėtinė kiekvieno iš mūsų sveikatos dalis. Ji susideda iš daugelio komponentų. Tai – ir mūsų emocinė savijauta, ir gebėjimas susidoroti su užgriūvančiomis problemomis ar megzti santykius su aplinkiniais.
Fiksuojami ne visi
Sergantieji psichikos ligomis kenčia ne tik nuo diagnozuoto sutrikimo. Prastėja jų padėtis visuomenėje, nukenčia santykiai su artimaisiais, blogėja finansinės bei socialinės sąlygos. Dažnai šie žmonės atsiduria ties skurdo riba, kenčia nuo patyčių ar smurto.
Remiantis Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, pasaulyje psichikos ligomis serga daugiau kaip 500 mln. žmonių. Maždaug 1–2 procentams iš jų diagnozuota psichozinė liga. Tarp vyresnio amžiaus žmonių daugėja šizofrenijos, sunkios depresijos, taip pat demencijos atvejų.
„Tačiau derėtų pabrėžti, kad statistika fiksuoja tik tuos žmones, kuriems nustatyta diagnozė, kurie jau kreipėsi į medikus, ieškojo pagalbos. Dalis žmonių į medikus nesikreipia ar kartą pasigydę pradingsta neieškodami tolesnės pagalbos“, – sako Valstybinio psichikos sveikatos centro vadovė gydytoja psichiatrė Ona Davidonienė.
Pasak jos, psichikos ligos šiuo metu pasaulyje yra antroje vietoje tarp lėtinių ligų, dėl kurių žmonėms nustatoma negalia. Prognozės – dar liūdnesnės. Manoma, kad jau 2030-aisiais šios ligos atsidurs pirmoje vietoje tarp lemiančiųjų negalią. „Šizofrenijos atvejų nuolatos diagnozuojama maždaug tiek pat, tačiau demencijos ir nuotaikos sutrikimų – kasmet po truputį daugėja“, – aiškina O. Davidonienė. Tai lemia ilgėjantis žmonių amžius, taip pat vieniša senatvė.
Pasak gydytojos, sergantieji sunkia depresija ar šizofrenija 46 proc. dažniau nei šiomis ligomis nesergantys žmonės miršta pirma laiko dėl fizinės sveikatos sutrikimų. „Sergantieji psichikos ligomis rečiau patys kreipiasi į medikus dėl kitų ligų ar negalavimų. Bėda ir ta, kad gydytojai, sužinoję apie psichikos ligą, dažnai visus nusiskundimus „nurašo“ šiam sutrikimui. Žmogus tiesiog nusiunčiamas pas psichiatrą. Tokiu būdu rimtos ligos užleidžiamos, pradedamos gydyti pavėluotai ir žmogaus išgelbėti nebepavyksta“, – kalba O. Davidonienė.
Savižudybių problema
Laiku nediagnozuotos ar negydomos psichikos ligos gali tapti savižudybės priežastimi. Pasak gydytojos, ilgą laiką į viršų kilusi savižudybių kreivė Lietuvoje pagaliau ėmė leistis žemyn. Remiantis preliminariais duomenimis, per praėjusius metus Lietuvoje nusižudė 813 asmenų. „Tačiau tai vis tiek tris kartus daugiau nei vidutiniškai žudomasi Europos Sąjungoje. Liūdna, kad dažniausiai nusižudo darbingo, nuo 25 iki 50 metų, amžiaus vyrai“, – kalba O. Davidonienė.
Pasak jos, nors žudosi ne tik psichikos ligomis sergantys žmonės, tačiau dėl psichikos sutrikimų, ypač klinikinės depresijos, stipriai padidėja savižudybių rizika. Keletą kartų dažniau žudosi žmonės, kenčiantys nuo prislėgtos nuotaikos, sutrikusio miego, nerimo.
O. Davidonienės teigimu, savižudybių skaičius priklauso ir nuo ekonominės situacijos. Per ekonominę krizę žmonės praranda darbus, nebeišgali sumokėti paskolų ar kreditų, vienas iš savižudybės rizikos veiksnių yra skurdas. Didžiausias savižudybių skaičius Lietuvoje buvo fiksuotas 1994–2003 metais. „Tada kasmet iš gyvenimo pasitraukdavo daugiau kaip 1 500 žmonių. Vėliau šis skaičius po truputį ėmė mažėti. Tai sutapo su psichikos sveikatos centrų savivaldybėse steigimu, taip pat su naujos kartos medikamentais, ekonomikos augimu, pragyvenimo lygio gerėjimu, taip pat su aktyvesne nevyriausybinių organizacijų veikla“, – sako O. Davidonienė.
Anot jos, dar vieno savižudybių kreivės „šoktelėjimo“ būta 2013-aisiais, kai nusižudė visiems gerai žinomas pramogų verslo atstovas. „Dažnai žiniasklaidoje daug kalbama apie savižudybes, jos savotiškai romantizuojamos. Mane, kaip specialistę, šiurpina tokios interneto portaluose pasirodančios straipsnių antraštės kaip „Palydėkime Loretą (nusižudžiusią merginą – aut. past.) baltų rožių keliu“. Žurnalistai turėtų jausti didesnę atsakomybę už tai, ką rašo, pamąstyti, kokių pasekmių gali turėti tokia informacija. Jauni lyriškos prigimties žmonės savižudybę gali suprasti kaip savotišką gėrį“, – kalba O. Davidonienė.
Gydytoja sako, jog internete pasitaiko ir nusikalstamos informacijos. „Teko internetiniame puslapyje matyti kvietimą į paskaitą apie populiariausius savižudybės būdus – su pamokymais, kaip užsimegzti kilpą. Liūdna, bet kažkas žaidžia ir tokius baisius žaidimus“, – sako O. Davidonienė.
Savižudybių skaičius įvairiuose Lietuvos regionuose nevienodas. Didžiuosiuose miestuose šis skaičius beveik atitinka Europos Sąjungos vidurkį. Daugiausia savižudybių registruojama Varėnoje, Zarasuose, Kupiškyje, Kelmėje. Čia žmonės žudosi penkis kartus dažniau nei didžiuosiuose miestuose. „Savižudybės dažnesnės tuose regionuose, kur didesnis skurdas, nedarbas. Akivaizdu, jog kaimo vietovėse reikėtų skirti daugiau dėmesio psichikos sveikatai“, – kalba gydytoja.
Investuoti ne tik į gydymą
Šiuo metu Lietuvoje veikia 40 psichikos dienos stacionarų, daugelis jų integruoti į bendrąsias ligonines. Juose teikiama daug įvairių paslaugų: muzikos, judesio, dailės, šviesos terapijos, taip pat įvairių užimtumo veiklų, vyksta socialinių įgūdžių grąžinimo arba formavimo užsiėmimai, taikoma grupinė ir individuali psichoterapija. „Tačiau ne visi psichikos sveikatos centrai dirba sėkmingai. Lazda turi du galus. Esama labai mažų psichikos sveikatos centrų, įkurtų prie šeimos gydytojų kabinetų. Čia gydytojas dirba vos puse etato, keletui valandų ateina socialinis darbuotojas ar slaugytojas. Tokie kabinetai negali tinkamai atlikti savo funkcijų. Žmonės vis tiek eina į didesnius centrus ir taip švaistomi valstybės pinigai. Didesniuose centruose padidėja darbuotojų krūvis, kenčia gydytojų darbo kokybė.“
O. Davidonienė sako, jog svarbu lėšas skirti ne tik ligoms gydyti, bet ir prevencinėms programoms. „Prevencinės programos turi būti taikomos šeimose, vaikų ikimokyklinėse įstaigose, mokyklose, darbovietėse, taip pat laisvalaikio įstaigose. Žmonės turėtų daugiau žinoti apie psichikos sutrikimus, jų gydymą. Tai padėtų išvengti sergančiųjų stigmatizavimo, patyčių ar smurto“, – sako gydytoja.
Anot jos, smurto šeimoje problema Lietuvoje tebėra aktuali. „Policija užversta pranešimais dėl smurto artimoje aplinkoje. Dėl per didelio darbo krūvio policininkai ieško priežasčių nepradėti tyrimo. Pasitaiko atvejų, kai dėl vyro smurto besikreipianti mama dar ir prigąsdinama ar net verčiama atsiimti pareiškimą. Neva sužinojusios apie smurtą artimoje aplinkoje vaikų teisių tarnybos atims vaikus“, – sako O. Davidonienė.
Pasak gydytojos, puiku, kad Lietuvoje priimtas naujas smurtą prieš vaikus draudžiantis įstatymas. „Tačiau bausti smurtavusius tėvus – ne visada geriausias kelias. Esama tėvų, kurie neturi tėvystės įgūdžių. Juos reikia mokyti. Ypač daug dėmesio derėtų skirti šeimoms, kur vienas iš tėvų ar šeimos narių serga psichikos liga, kur užfiksuoti smurto prieš vaikus atvejai. Esame parengę tėvystės įgūdžių programas, tačiau jos kol kas nepradėjo veikti“, – kalba O. Davidonienė.
Vaikų ir paauglių polinkį smurtauti skatina televizija, žiniasklaida ar kompiuteriniai žaidimai. „Vaikai įpranta, kad kompiuterinis personažas turi keletą gyvybių. Nereikia stebėtis, kai mažylis, skriaudžiantis katinėlį, subartas atkerta, kad šis neprarado nė vienos gyvybės. Vaikams reikia ne tik daugiau kalbėti apie blogą elgesį, smurto pasekmes, bet ir skatinti jų atjautą. Tėvams patarčiau vaikams pasiūlyti kalendorių, kur šie galėtų sužymėti gerus darbus, ar ką nors panašaus. Svarbu riboti ir prie kompiuterio ar televizoriaus praleidžiamą laiką, kontroliuoti, kokiuose interneto portaluose vaikai lankosi“, – aiškina psichiatrė.
Jos teigimu, prie geresnės psichikos sveikatos neprisideda ir mūsų visuomenėje vis dar gaji agresija, netolerancija kitaip atrodančiam ar besielgiančiam. Vis dar daug abejingų, kito bėdų ar nelaimių nematančių žmonių. „Nesinorėtų pokalbio baigti liūdna nata. Kad ir kaip būtų sunku ar liūdna, bet kokioje situacijoje galima rasti ir šviesių spalvų. Raginčiau visus dažniau pabūti kartu su brangiais žmonėmis, nepagailėti šilto žodžio ar paprasčiausiai apsikabinti.
Nelikime abejingi šalia esančiam ir kenčiančiam žmogui, smurtui ar patyčioms. Juk kartais pakanka parodyto dėmesio ir situacija ima keistis. Tuomet visų mūsų nuotaika bei psichikos sveikata bus geresnė“, – pokalbį baigia O. Davidonienė.
