Psichikos ligomis sergantys žmonės ilgesnį laiką besigydydami ligoninėse praranda turėtus kasdienio gyvenimo įgūdžius. Be to, dažną kamuoja baimė, nepasitikėjimas savimi. VšĮ „Rastis“ direktorė Rūta Lukošaitytė sako, jog reabilituojant tokius žmones ypač svarbu ugdyti atsparumą stresui.
Sergantieji sunkiomis ligomis – jautresni
Praktika rodo, jog sergantieji sunkiomis psichikos ligomis yra jautresni įvairiems dirgikliams nei „sveiki“ ar lengva depresija sergantys žmonės. „Maždaug 30 proc. mūsų klientų ir jų artimųjų ligos atkrytį sieja su stresą keliančiu gyvenimo įvykiu. Negebėjimas įveikti stresą gali sukelti psichozės atkrytį ar išprovokuoti pačią psichozę. Žmogus suserga tuomet, kai patiria daugiau streso negu gali įveikti“, ‒ sako R. Lukošaitytė.
Jos teigimu, norint grąžinti sergančiuosius psichikos ligomis į darbo rinką, reikia įdėti nemažai pastangų. Visuomenė bei darbdaviai dar nepasirengę priimti tokių žmonių. Be to, tiek patyrę pirmąjį ligos epizodą, tiek jos atkrytį žmonės būna kupini įvairių baimių. „Mūsų klientai sako: jei darbdavys pasakys ką nors nemalonaus, aš tiesiog atsistosiu ir išeisiu. Reikia ilgai įkalbinėti žmogų eiti į darbo pokalbius. Dažnas bijo nesusidorosiantis su stresu, jo padariniais.
Sergantieji psichikos ligomis ypač jautrūs aplinkinių reakcijai, jiems trūksta pasitikėjimo savimi. Neretai susidūrę su aplinkinių priešiškumu ar neigiamomis nuostatomis, jie palūžta ir meta darbą“, ‒ aiškina direktorė.
Jau aštuonerius metus VšĮ „Rastis“ vykdo profesinės reabilitacijos programas. Čia žmonės, turintys psichikos negalią, rengiami grįžti į darbo rinką. „Pirmasis žingsnis šiame kelyje – padėti sergantiesiems psichikos ligomis susigrąžinti turėtus kasdienio gyvenimo įgūdžius. Taip pat vertiname kiekvieno kliento gebėjimą įveikti stresą. Jei žmogus bus nuolat įsitempęs, jam bus sunku įgyti naujų įgūdžių, jis nesusidoros su paprasčiausiomis užduotimis“, ‒ kalba R. Lukošaitytė.
Ieškoti pagalbos – svarbu
Tik psichologiškai pasirengęs, įgijęs darbinių įgūdžių psichikos sutrikimų turintis žmogus gali sėkmingai integruotis į visuomenę, grįžti į darbo rinką. Nelengvą išbandymų kelią teko įveikti vilnietei Marijai (vardas pakeistas), kurią psichikos liga užklupo dėl patirto streso. Tačiau dabar, baigusi VšĮ „Rastis“ psichosocialinės bei profesinės reabilitacijos programas, įveikusi kankinusias baimes ir nerimą, ji džiaugiasi galimybe dirbti ir užsidirbti.
Sveikatos problemos Marijai prasidėjo 2015-aisiais. Tuo metu ji patyrė labai daug streso. „Namiškiai matė, kad man kažkas negerai, bet pati to kurį laiką nenorėjau pripažinti. Atrodė, artimieji kabinėjasi be reikalo, mato tai, ko nėra. Tačiau po kurio laiko vis dėlto ryžausi kreiptis į Krizių centrą, vėliau lankiausi Vasaros ligoninės dienos stacionare“, ‒ apie negalavimų pradžią pasakoja mergina.
Tačiau patiriamo streso vis daugėjo, psichologinė būklė prastėjo. Tuo pačiu metu su sveikatos problemomis susidūrė ir Marijos mama, jai reikėjo operacijos. „Mama nervinosi, jos stresas persidavė ir man. Tada pagaliau supratau: pati su problemomis nesusidorosiu, man reikia gydymo. Į ligoninę nuėjau savo noru“, ‒ sako Marija.
Mergina geru žodžiu mini Vasaros ligoninėje sutiktą puikią medikų komandą, ją gydžiusį psichiatrą Lauryną Bukelskį. Gydytojams pavyko pritaikyti tinkamus vaistus, Marija sveiko ir po mėnesio buvo išleista namo. „Nors jaučiausi kur kas geriau, bet mane vis dar kankino nerimas, įvairios baimės, trūko jėgų. Džiaugiuosi, kad tuo metu sulaukiau didžiulio artimųjų palaikymo. Kuo galėdama padėjo mama, nenusisuko vaikinas, su kuriuo bendraujame jau septynerius metus. Padėjo ir draugai, kuriems išdrįsau pasipasakoti apie savo ligą. Tačiau savaitę pabuvusi namuose supratau – reikia kažkur eiti, kažką veikti“, ‒ pasakoja Marija.
Įveikti baimes
Iš pradžių mergina pasirinko VšĮ „Rastis“ siūlomas psichosocialinės reabilitacijos paslaugas. „Užsiėmimai prasidėdavo kasdien pusę devynių ir tęsdavosi iki pietų. Reikėdavo keltis, eiti iš namų. Tai ugdė discipliną. Iš pradžių mus mokė elementarių dalykų, formavo primirštus kasdienio gyvenimo įgūdžius. Sunku patikėti, tačiau grįžus iš ligoninės kamuoja daugybė baimių. Bijai eiti į dušą, pamiršti, kad reikia laikytis kasdienės higienos. Daug ko teko mokytis iš naujo“, – tikina Marija.
Mergina iš pradžių bijojo išeiti iš namų, sėsti į autobusą ar troleibusą. „Gelbėjo supratimas: reikia. Kai turi tikslą, kai žinai, kur ir ko važiuoji, baimės pamažu atsitraukia. Tada drąsiau ir į miestą išeini, pratiniesi prie svetimų žmonių“, – pasakoja Marija.
Pasak merginos, baimes įveikti padėjo ir VšĮ „Rastis“ specialistų vedami streso įveikos užsiėmimai. Grįžti į įprastą gyvenimą pagelbėjo savarankiškų įgūdžių lavinimo, savipagalbos grupės užsiėmimai, taip pat dailės terapija.
Po psichosocialinės reabilitacijos Marijai pasiūlyta dalyvauti profesinės reabilitacijos programose. Prieš tai reikėjo apsilankyti Darbo biržoje, gauti siuntimą profesinei reabilitacijai. „Čia mane taip pat labai maloniai ir supratingai priėmė. Darbo biržos vadybininkė Audronė Šataitė ragino neskubėti, nenerti stačia galva į darbą, apsiprasti. Lankiau paskaitas Darbo biržoje – mus mokė, kaip parašyti CV, kaip pasirengti darbo pokalbiui, kaip pasirinkti tinkamą darbą. Vėliau, susirinkusi reikalingus dokumentus, patekau į profesinės reabilitacijos programą“, ‒ pasakoja mergina.
Pirmosios dvi savaitės kiekvienam VšĮ „Rastis“ klientui skirtos apsispręsti: leidžiama išbandyti visas čia siūlomas specialybes ir pasirinkti tinkamiausią. „Išbandžiau virėjos, siuvėjos, valytojos darbą. Viskas sekėsi, viskas patiko. Tačiau labiausiai patraukė keramika. Šiuos užsiėmimus lankiau nuo vaikystės. Taip susiklostė, kad VšĮ „Rastis“ sutikau tą pačią vadovę, pas kurią kadaise mokiausi. Tai padėjo apsispręsti“, ‒ aiškina Marija.
Pasak jos, visi lankiusieji karamikos užsiėmimus buvo meniškos prigimties, visi – su polėkiu. Jie valandų valandas užsisėdėdavo prie savo darbų, užvaldyti kūrybos proceso. „Kai nebūdavo įkvėpimo, eidavome į lauką rinkti lapų, kitų gamtinių medžiagų. Žavėjo ir itin jauki mums sudaryta aplinka, pagarba kiekvienam žmogui. Išsivirdavome kavos, kalbėdavomės. Tokie pokalbiai, likimo draugų palaikymas padėjo atsigauti, vėl patikėti savimi“, – prisimena mergina.
Marija bendravo ne tik su lankančiais keramikos užsiėmimus, bet ir su kitais profesinės reabilitacijos programų dalyviais. „Būdamas tarp likimo draugų, gali drąsiai kalbėti apie savo ligą, aptarti vaistus, gydymą, gydytojus. Leidi sau pajuokauti, patraukti vienas kitą per dantį. Jautiesi labai patogiai. Kai esi tarp artimų žmonių, užsiimi miela veikla, ir vaistų reikia mažiau“, – neslepia mergina.
Baigusi profesinės reabilitacijos programą, Marija bandė ieškoti keramikos būrelio vadovės darbo. „Nepavyko galbūt dėl to, kad į darbdavius kreipiausi žiemą, kai visos būrelių vadovų vietos jau užimtos. Tačiau be darbo nelikau – padėjau draugei prekiauti Kalėdų mugėje. Jai pasibaigus, susiradau nuolatinį darbą vienoje iš Vilniaus Šiaurės miestelyje įsikūrusių parduotuvių“, – džiaugiasi mergina.
Marija sako, jog pirmąjį mėnesį darbe nebuvo lengva. Ją pasitiko daugybė naujų žmonių, reikėjo išmokti naujų dalykų, priprasti prie kolektyvo. Tačiau mergina dirba visu etatu, yra užsiėmusi ir jaučiasi reikalinga. „Mano darbas – ne tik parduoti drabužius, bet ir administruoti kasą, tvarkyti apskaitą. Viskas man labai patinka. Žinoma, kartais būna ir rutinos, tačiau žinau, kad jos esama kiekviename darbe. Nemanau, kad turėčiau blaškytis po darbovietes, tikiuosi čia užsibūti ilgiau. O įgyta keramikės specialybė palauks“, ‒ šypsosi Marija.
Pasak jos, be psichosocialinės bei profesinės reabilitacijos programų grįžti į darbo rinką jai būtų buvę labai sunku. VšĮ „Rastis“ specialistai padėjo atsitiesti, susigrąžinti prarastus įgūdžius, atgauti pasitikėjimą savimi.
Pavyksta įsidarbinti
R. Lukošaitytė sako, kad Marijos sėkmės istorija – toli gražu ne vienintelė jų įstaigoje. Maždaug pusei VšĮ „Rastis“ programas baigusių žmonių pavyksta įsidarbinti ir ilgesnį laiką išlikti darbo rinkoje.
Žmonės, baigę profesinės reabilitacijos programas, dirba profesijos mokytojais, socialinio darbuotojo padėjėjais, ūkio reikalų administratoriais, virėjo padėjėjais, budinčiaisiais, valytojomis ir kt.
2016-aisiais įsidarbino 60 proc. baigusiųjų profesinės reabilitacijos programas. Vidutiniškai įsidarbina 57 proc. besimokiusiųjų. Pusė jų dirba ketverius, penkerius ir šešerius metus. „Be abejo, mūsų specialistams dar yra kur tobulėti. Tačiau sėkme laikome kiekvieną įdarbintą psichikos negalią turintį žmogų. Kaip rodo visuomenės tyrimai, jiems susirasti darbą būna sunkiausia, jų karjeros galimybės – menkiausios“, ‒ teigia R. Lukošaitytė.