Fizinis aktyvumas naudingas bet kuriam žmogui. Tai puikus būdas sustiprinti fizinę, emocinę ir socialinę sveikatą. Taikomasis fizinis ugdymas, rekreacija ir sportas labai naudingi įvairių negalių turintiems žmonėms. Ypač tuomet, kai veiklas prižiūri specialistai, suprantantys individualius žmonių skirtumus ir poreikius.
Įgalinti neįgaliuosius
Taikomosios fizinės veiklos specialistus dirbti su neįgaliaisiais Lietuvoje rengia dvi aukštosios mokyklos – Vilniaus Universiteto Medicinos fakultetas bei Kauno Sporto universitetas. Šios studijų srities tikslas – parengti motyvuotus, išmanančius ir gebančius taikyti įvairias fizinės veiklos metodikas specialistus.
Dirbantieji su įvairias negalias turinčiais žmonėmis privalo būti ypač kompetentingi, išmanyti neįgaliųjų fizines bei psichologines būsenas ir elgesio ypatumus. „Studijuodami specialistai įgyja įvairių žinių – tiek teorinių, tiek praktinių. Jie išmoksta atpažinti asmens psichomotorines ir įgalinimo problemas, sudaryti individualias taikomosios fizinės veiklos programas neįgaliems bei senyvo amžiaus žmonėms reabilitacijos, rekreacijos ir fizinio ugdymo tikslais. Visos šios žinios būtinos dirbant su neįgaliaisiais“, ‒ aiškina VU Sveikatos ir sporto centro docentė dr. Laimutė Samsonienė.
Fizinis aktyvumas ir ugdomosios fizinės veiklos ypač gerai veikia žmonių su proto ar psichikos negalia sveikatą. Turintiesiems šių negalių būdinga baimė, nerimas, sutrikęs elgesys. Fizinė veikla padeda įveikti neigiamas emocijas, sumažina stresą, depresiją, gerina ne tik sveikatą, bet ir asmens savivertę.
Fizinė veikla – būtina
Žmonės, turintys psichikos ar proto sutrikimų, pasižymi tam tikrais ypatumais. Jiems sunkiau sukaupti dėmesį, suprasti įvairius dalykus. Sutrikusios ir kai kurios šių žmonių pažintinės funkcijos. Pasak L. Samsonienės, tai svarbiau negu fiziologiniai trūkumai. Jei žmogus nesugeba sukaupti dėmesio, jis nesugebės ir kontroliuoti savo judesių.
Be to, turintys proto ar psichikos negalią žmonės prasčiau prisitaiko prie besikeičiančios aplinkos. Todėl sportuoti jie turėtų kuo natūralesnėmis sąlygomis. „Pavyzdžiui, plaukimo pamokos turėtų vykti bendrame baseine, kartu su įgaliais žmonėmis. Jei turintysis proto negalią išmoks plaukti atskirame baseine, jis gali išsigąsti ir pamiršti plaukimo įgūdžius atsidūręs kitoje erdvėje, prie nepažįstamų žmonių. Tą patį galima pasakyti ir apie kitas fizines veiklas“, ‒ aiškina L. Samsonienė.
Kiekvienas proto ar psichikos sutrikimas turi savo specifiką. Pavyzdžiui, turintiesiems Dauno sindromą sudėtinga atlikti kompleksines fizinių pratimų užduotis. Šie žmonės nesuvokia fizinių judesių atlikimo kaip visumos. Jie įvairias judesių grupes suskirsto į atskirus komponentus, išskaido jas savarankiškai, tik jiems suprantamu būdu. Fizinės veiklos turintiesiems šią negalią turi būti individualios ar mažose grupėse – tik tada jie jausis pastebėti, saugūs ir motyvuoti.
Turintieji proto negalią dažnai turi problemų dėl svorio, tai lemia sumažėjęs raumenų tonusas. Remiantis mokslinių tyrimų duomenimis, daugiau nei 20 proc. proto negalią turinčių vaikų ir paauglių nuo 5 iki 15 metų turi polinkį tukti. Vyresniame amžiuje šie skaičiai dar didesni – nutukę gali būti iki 45 proc. vyrų ir 50 proc. moterų. „Dėl nutukimo kinta šių žmonių laikysena, krypsta stuburas, atsiranda kitų pakitimų. Vienas ryškiausių trūkumų – dėl silpnų preso raumenų atsikišęs pilvas. Tai gali sukelti vidaus organų deformacijų, galūnių problemų, pusiausvyros sutrikimų. Todėl nutukusiems žmonėms fizinė veikla yra būtina“, ‒ aiškina L. Samsonienė.
Proto negalią turinčių žmonių judesių koordinacija skiriasi priklausomai nuo lyties: berniukai judesius koordinuoja geriau nei mergaitės. Be to, fiziniai duomenys priklauso ir nuo negalios sudėtingumo. Esama ir kitokių skirtingoms negalioms būdingų ypatumų, kuriuos turi išmanyti specialistai. „Pavyzdžiui, ne visi žino, kad Dauno sindromą turintieji būna lankstesni nei kiti žmonės, tačiau dėl silpnų raiščių ir raumenų jie dažniau patiria traumų. Todėl turintiesiems šį sutrikimą būtina parinkti specialius pratimus“, ‒ kalba docentė.
Taikomoji fizinė veikla padeda numesti svorį, ugdo sensomotorinius gebėjimus, didina fizinį pajėgumą ir aktyvumą. Pradėti sportuoti dera kuo anksčiau, todėl svarbu, kad integruotas fizinis ugdymas būtų įtrauktas jau į mokyklos programas.
Tinka varžybos
Žmonėms, turintiems proto negalią, labai naudingos įvairios varžybos. Tačiau čia taip pat esama įvairių niuansų: svarbu, kad turintieji proto negalią suprastų varžybų esmę ir taisykles. Reikia mokėti parinkti sąvokas, paaiškinti, ką reiškia varžybos. „Turintieji proto negalią nesuvokia, kodėl, tarkim, reikia „bėgti greičiau“. Jie bėga taip greitai, kaip pajėgia. Tik specialistai žino, kaip šiuos žmones motyvuoti, kad jie siektų individualių ir komandinių rezultatų“, ‒ tikina L. Samsonienė.
Docentė sako, jog kelių negalią turinčių žmonių dalyvavimo bėgimo varžybose dar negalima vadinti socialine integracija. Kartais vien tam, kad įgaliųjų sporto organizatoriai galėtų pasigirti ir pasidėti „pliusiuką“, kartu su „sveikaisiais“ pakviečiama varžytis ir proto ar psichikos negalią turinčių žmonių. Tačiau jei varžyboms tinkamai nepasirengiama, toks varžymasis gali pridaryti daug žalos. „Reikia žinoti, kiek sutrikusi vieno ar kito žmogaus motorika, jo negalios laipsnį, išmanyti kiekvieno elgesio ir reakcijos ypatumus. Į visus šiuos aspektus ir į daugelį latentinių veiksnių būtina atsižvelgti bei juos prognozuoti – tik tada integruotas sportas bus naudingas žmogui su negalia ir atitiks visuomenės lūkesčius“, ‒ neslepia L. Samsonienė.
Padeda išvengti lėtinių sutrikimų
Remiantis Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, viena iš svarbiausių lėtinių susirgimų priežasčių – žmonių fizinio aktyvumo stoka. Daugiau nei 60 proc. planetos gyventojų juda mažiau nei rekomenduoja medikai. PSO dokumentai rekomenduoja kasdienį fizinį aktyvumą nuo pusvalandžio iki valandos. Tokiu atveju rizika susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis sumažėja pusantro karto. Ši problema dar aktualesnė neįgaliesiems. Jiems ypač svarbus rekreacinis sportas, kuris teikia malonumą, gyvenimo džiaugsmą bei teigiamų emocijų.
Visiems žmonėms, ne tik turintiesiems negalią, tinka ėjimas, bėgimas, važiavimas dviračiu, plaukimas, slidinėjimas, taip pat ‒ šiaurietiškas ėjimas, turizmas, orientacinis sportas, šaudymas, golfas ir kita. Naudinga fizinė veikla ir sporto salėje – tai gali būti aerobika, pilatesas, joga ir panašiai.
„Žmonėms su proto negalia labai svarbūs ugdomieji žaidimai, kurie formuoja pradinius judėjimo įgūdžius, lavina biologinę, intelektualinę funkcijas, padeda išugdyti pagrindinius lokomocinius ir sumaniosios organizuotos fizinės veiklos įgūdžius. Visa tai iš specialisto reikalauja žinių, kruopštumo bei kompetencijos“, ‒ kalba docentė.
Svarbu, kad šiems žmonėms būtų leidžiama atlikti vienokius ar kitokius fizinius pratimus taip, kaip jie supranta. Jei grupėje yra proto negalią turinčių žmonių, žaidimus būtina adaptuoti taip, kad visi būtų užimti, tačiau žaidimas dėl to neprarastų patrauklumo. Proto negalią turintieji menkai suvokia komandinius žaidimo tikslus. Jiems tai išaiškinti turi specialistas. „Kiekvienas negalią turintis žmogus pats turi pasirinkti saugų ir patogų judėjimo būdą – pavyzdžiui, sugauti kamuolį taip, kaip jam išeina. Tačiau specialistas turi padėti pasirinkti patogią kūno padėtį, stebėti, kad negalią turintis žmogus jaustųsi saugiai“, ‒ aiškina L. Samsonienė.
Labai svarbu parinkti tinkamus žaidimus pagal neįgaliųjų amžių. Specialistas turi žinoti, kad 12–17 m. proto negalią turintys vaikai ar paaugliai atitinka 6–8 metų vaikų protinį amžių. Tik parinkus suprantamas užduotis, turintieji proto negalią pajus sėkmės jausmą, norės eiti į užsiėmimus, patirs gerų emocijų.
Reikia išmanančių specialistų
L. Samsonienės teigimu, išmokyti proto ar psichikos negalią turinčius žmonės džiaugtis fizine veikla gali tik tinkamai parengti specialistai, pripažįstantys žmonių individualius skirtumus ne kaip trukdžius, bet kaip teigiamų gyvenimo pokyčių galimybę. Deja, jų Lietuvoje labai trūksta. „Mokyklose dirbantys kūno kultūros mokytojai skundžiasi, kad jiems trūksta žinių, kaip elgtis su vieną ar kitą negalią turinčiais vaikais. Todėl neretai per pamokas jie paliekami nuošalėje. O aukštųjų mokyklų parengti taikomosios fizinės veiklos specialistai, kurie turėtų būti atsakingi už neįgaliųjų integracijos procesus per fizinę veiklą, įsidarbina globos namuose, neįgaliųjų dienos centruose, klubuose ir kt. Jie dirba ergoterapeutais, kineziterapeutais ir panašiai. Šių specialistų darbo vietos dar nėra reglamentuotos“, ‒ sako docentė.
Docentė tikina, kad tik tinkamai parengtas specialistas kiekvienam proto negalią turinčiam vaikui gali parinkti atskirą metodiką atsižvelgdamas į jo fizinę būklę, amžių, negalios lygį. Labai svarbu, kad fizinė veikla būtų ne tik kokybiška, bet ir etiška. Jei per kūno kultūros pamokas šiems vaikams nesiseka, patirti neigiami jausmai gali išlikti ilgam. „Planuodamas vaiko asmeninius poreikius ir norą bei galimybes tobulėti, fizinio ugdymo specialistas privalo žinoti adaptacijos, kūrybiškumo ir individualizacijos principus. Todėl labai svarbu, kad proto negalią turinčių asmenų fizinius, emocinius ir socialinius gebėjimus ugdytų specialistai, turintys taikomosios fizinės veiklos kompetencijų“, ‒ pabrėžia L. Samsonienė.