Žmonės, turintys psichikos sutrikimų, tebėra labiausiai diskriminuojama visuomenės dalis – skelbia prieš keletą metų Žmogaus teisių stebėjimo instituto užsakymu atliktas visuomenės nuomonės tyrimas. Visuomenė vis dar laiko tokius žmones neprognozuojamais, pavojingais, bijo ar nenori gyventi šalia, dirbti kartu. VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorė Karilė Levickaitė pabrėžia, jog sergančiųjų psichikos ligomis teisės pažeidžiamos ne tik kasdieniame gyvenime, bet ir valstybės lygmeniu.
Dera apibrėžti sąvokas
Pasak K. Levickaitės, nors žmogaus teisės negali būti pažeidžiamos vien dėl to, kad jam nustatyta vienokia ar kitokia diagnozė, diskriminacijos atvejų vis dar apstu. „Jungtinės Tautos priėmė Neįgaliųjų teisių konvenciją, kurią ratifikavo ir Lietuva, ir joje pasakyta aiškiai bei nedviprasmiškai: žmonės su negalia privalo turėti tokias pačias teises kaip ir kiti, gyventi jiems priimtinoje aplinkoje, turėti galimybę pasirinkti, su kuo gyventi, gauti visas paslaugas. Deja, psichikos negalią turintys asmenys vis dar stigmatizuojami, jų teisės pažeidžiamos.“
K. Levickaitės teigimu, kalbant apie žmonių su psichikos sutrikimais teisių pažeidimus, derėtų apibrėžti kai kurias sąvokas. Psichikos negalią turinčių žmonių tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje nėra daug – sunkiomis psichikos ligomis serga maždaug 1–2 proc. gyventojų. Lengvesni psichikos sutrikimai diagnozuojami kur kas dažniau.
„Negalia pripažįstama žmonėms, kurių socialiniai įgūdžiai sutrikę, kuriems sunku atlikti tam tikrus veiksmus, jie negali visavertiškai funkcionuoti. Neįgaliesiems reikalinga psichosocialinė reabilitacija, asmeninio asistento paslaugos, būsto programos. Tačiau esama nemažai žmonių, turinčių psichikos sveikatos sutrikimų, kuriems negalia ar net diagnozė nėra nustatyta. Jiems taip pat gali būti reikalinga psichosocialinė pagalba. Tačiau jos dažnai nebandoma ieškoti vien dėl psichikos sutrikimus ženklinančios stigmos“, – pasakoja viešosios įstaigos direktorė.
Baiminasi etiketės
Remiantis Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, vienas iš keturių žmonių vienu ar kitu gyvenimo laikotarpiu patiria psichikos sutrikimų. Jie galėtų būti diagnozuoti, bet žmonės su tokiais sutrikimais susidoroja patys ar kenčia nuo jų visą gyvenimą. Psichosocialinė pagalba reikalinga ir įvairias krizes, artimųjų netektis išgyvenantiems žmonėms. „Žinant šiuos skaičius, negalima skirstyti į „jie“ ir „mes“. Viskas yra daug subtiliau: kiekvienas galime patirti psichikos sutrikimų „, – sako K. Levickaitė.
Specialistės teigimu, žmonės drąsiai kalba apie fizinės sveikatos problemas. „Niekam ne gėda prisipažinti – sergu gripu, laikausi dietos, stiprinu sveikatą sportuodamas. Tačiau psichikos sveikata vis dar tebėra tabu. Vengiama garsiai ištarti: išgyvenu krizę, turiu nedarbingumo lapelį dėl depresijos.
Žmonės apie tai nenori kalbėti ir dėl to, kad psichikos sutrikimai visuomenėje tebėra apipinti įvairiausiais mitais. Vienas jų – kad šių sutrikimų turintys žmonės linkę smurtauti. „Tyrimai rodo, jog žmonės, turintys psichikos negalią, kur kas dažniau tampa smurto aukomis negu smurtautojais. Tačiau kai įvykdomas žiaurus nusikaltimas, tuoj pat imama ieškoti psichikos sutrikimų. Nors, kaip rodo praktika, smurtautojais ar net teroro aktų vykdytojais tampa ir žmonės, kuriems nediagnozuotas joks psichikos sutrikimas. Pavyzdys – norvegas A. Breivikas, nusikaltimą įvykdęs dėl nehumaniškų vertybių, nuostatų sistemos“, – sako K. Levickaitė.
Pasak jos, tai nereiškia, kad smurtautojams nereikia psichosocialinės pagalbos. Ji būtina tais atvejais, kai smurtaujama prieš vaikus, artimoje aplinkoje. „Lietuvoje vis dar trūksta tėvystės programų. Jos, be abejo, turėtų būti įvairios: vienokios vaiko besilaukiančioms šeimoms ir kitokios toms, kuriose smurtaujama“, – pabrėžia direktorė.
Diskriminacija – kasdienybė
Specialistė sako, jog žmonės, turintys psichikos sutrikimų, diskriminaciją patiria įvairiose gyvenimo srityse. Nustačius diagnozę, jie atleidžiami iš darbo, jų nelaukia potencialūs darbdaviai, o medikai nekreipia dėmesio į nusiskundimus dėl fizinės sveikatos.
„Žmonės ne šiaip sau bijo kreiptis pagalbos dėl psichikos sutrikimų. Nustatyta diagnozė jiems dažnai pakiša koją kasdieniame gyvenime. Štai neseniai žiniasklaidoje nuskambėjo istorija, kai moteriai, kuri gydėsi nuo lengvos depresijos, bankas pasiūlė prastesnes sąlygas paskolai gauti. Tarsi ta moteris būtų pažymėta. Atrodo – derėtų teigiamai vertinti tai, kad žmogus pripažino savo problemą, ėmėsi ją spręsti. Tačiau pasielgiama priešingai. Tokie ar panašūs atvejai ir verčia žmones tyliai kentėti, neieškoti pagalbos“, – pasakoja K. Levickaitė.
Pasak specialistės, dar skaudesnis likimas ištiko žmogų iš nedidelio regiono, dirbusį vairuotoju. Po patirto pirmojo psichikos sutrikimo epizodo jam nebuvo išduotas vairuotojo pažymėjimas. Nors negalia vyrui nebuvo nustatyta. Taip žmogus liko be darbo ir be pajamų.
VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“ darbuotojai suteikė pagalbą diskriminaciją patyrusiai porai. Turintys psichikos negalią žmonės susituokė ir susilaukė vaikelio. „Moteris vien dėl medicinos kortelėje įrašytos diagnozės vos pagimdžiusi buvo išvežta į psichiatrijos kliniką. Vyro būklės net nebandyta įvertinti. Ką tik gimęs vaikas išsyk išsiųstas į kūdikių namus. Užuot šeimai pasiūlius pagalbą, imtasi drastiškiausių priemonių. Mums, nevyriausybininkams, teko įdėti nemažai pastangų, kad vaikelis būtų grąžintas šeimai“, – skaudžią istoriją prisiminė K. Levickaitė.
Diskriminuoja sistema
Tačiau, pasak specialistės, tokie ir panašūs atvejai – tik ledkalnio viršūnė. Labiausiai žmones su psichikos ar intelekto negalia diskriminuoja valstybė. Šiuo metu apie šešis tūkstančius psichikos ir intelekto negalią turinčių žmonių tebegyvena globos įstaigose. „Tos institucijos yra įvairaus dydžio, jose gyvena nuo 50 iki 400 žmonių. Čia paslaugos nepritaikytos kiekvieno poreikiams ir čia gyvenantieji nuasmeninami, taikant griežtą tvarką ir taisykles. Žmonių socialiniai įgūdžiai neugdomi, taigi ir jų galimybės integruotis į visuomenę – itin menkos. Nors Lietuvoje globos įstaigų pertvarkos planas priimtas prieš trejus metus, per tą laikotarpį nuveikta nedaug“, – pasakoja K. Levickaitė.
Specialistės teigimu, globos įstaigose ne tik pažeidinėjamos neįgaliųjų teisės, bet ir švaistomos valstybės lėšos. Žmonių išlaikymas jose kainuoja itin brangiai, nors dalis ten gyvenančiųjų, suteikus tinkamas bendruomenines paslaugas, galėtų gyventi savarankiškai, dirbti ir užsidirbti. „Jau dabar kai kurių globos įstaigų gyventojus socialinės įmonės aprūpina darbu. Jei šie žmonės gali dirbti, vadinasi, jie puikiausiai galėtų gyventi bendruomenėse, šalia mūsų visų. Tam tik reikia politinės valios“, – pasakoja viešosios įstaigos direktorė.
Anot specialistės, dabar svarbiausias tikslas – kad į globos įstaigas nepatektų nauji žmonės. Šiuo metu į eilę apsigyventi jose įrašyta apie du šimtus turinčiųjų psichikos ar intelekto negalią. Išeinantiems iš globos įstaigų svarbu sukurti tinkamą paslaugų tinklą bendruomenėse. „Būtina užtikrinti, kad žmonės nebūtų išleidžiami į niekur. Jei taip nutiktų, tai būtų visiškas institucinės globos reformos ir geros idėjos sužlugdymas. Be tinkamų paslaugų ir priežiūros turintieji psichikos ir intelekto negalią būtų pasmerkti likti be gyvenamosios vietos ir specialistų pagalbos“, – sako K. Levickaitė.
Jos manymu, viena svarbiausių paslaugų, kurių prireiktų Išeinantiems iš globos įstaigų psichikos ar intelekto negalią turintiems žmonėms, – asmeninio asistento ar pagalbininko priimant sprendimus pagalba. „Vis dar sunkiai sekasi įrodyti, kad tokios paslaugos žmonėms su psichikos ar intelekto negalia yra būtinos. Kažkodėl niekas nesvarsto, kam žmogui su judėjimo negalia reikia vežimėlio, vaikštynės ar kitokios įrangos, tačiau apie būtiną pagalbą psichikos ar intelekto negalią turintiems žmonėms net nenorima girdėti. Akivaizdu, jog teks įdėti nemažai darbo ir pastangų, kol apie žmonių su psichikos negalia diskriminaciją galėsime kalbėti būtuoju laiku“, – teigia specialistė.
