Nors perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų neįgaliesiems ir likusiems be tėvų globos vaikams veiksmų planas patvirtintas dar 2014-ųjų vasarį, specialistų teigimu, pertvarkos procesas vyksta pernelyg vangiai. Vis dar daugiau neįgaliųjų pakliūva į globos institucijas negu iš jų išleidžiami.
Trūksta aiškumo
Nors pertvarka vyksta jau trečius metus, specialistų teigimu, realių pokyčių kol kas nematyti. Šiuo metu Lietuvoje dar tebeveikia apie 40 globos namų suaugusiesiems ir vaikams, turintiems proto ar psichikos negalią. Juose gyvena daugiau kaip šeši tūkstančiai žmonių. Tačiau didžiausia problema, kad sąrašuose pakliūti į globos įstaigas įrašyta apie du šimtus turinčiųjų psichikos ar proto negalią.
„Kol situacija tebėra tokia, dera kalbėti ne apie deinstitucionalizaciją, bet apie institucionalizaciją. Gėda, kad vis dar tebeturime tokią ilgą eilę norinčiųjų pakliūti į globos įstaigas“, – sako socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis.
Jo teigimu, institucijų darbuotojai dar ne visada geba įvertinti realias neįgaliųjų galimybes, dažnai elgiasi pernelyg globėjiškai. „Neseniai apsilankiau vienoje iš globos įstaigų. Paklausiau direktoriaus, kiek žmonių iš daugiau kaip pusantro šimto galėtų gyventi savarankiškai? Sulaukiau atsakymo – trys ar keturi. Nors plika akimi buvo matyti, kad gali kone kiekvienas, jei tik sulauktų tinkamos pagalbos bendruomenėse. Teko dirbti bendruomeninėse organizacijose su kur kas sunkesnę negalią turinčiais žmonėmis, ir jie galėjo gyventi savarankiškai“, – kalba ministras.
Neįgaliųjų reikalų departamento direktorė Asta Kandratavičienė sutinka, kad deinstitucionalizacijos procesas vyksta ne taip greitai kaip norėtųsi. „Tačiau dera pamąstyti, ar jį galima skubinti. Įgyvendinant pirmąjį pertvarkos etapą, reikia įvertinti globos įstaigose gyvenančių žmonių poreikius bei galimybes, taip pat šviesti visuomenę. Gaila, bet kol kas mūsų bendruomenės dar nėra tokios, kokių norėtųsi“ , – apgailestauja Neįgaliųjų reikalų departamento direktorė.
Jos teigimu, visi dabar vykdomi procesai reikalauja atidumo, kruopštumo, įsiklausymo į kiekvieną žmogų. „Derėtų pabrėžti, kad situacija įvairiose savivaldybėse yra skirtinga. Anksčiau jų atstovai reikalavo vieno recepto – pateikite nurodymus, darysim, duokit pinigų. Dabar nuostatos keičiasi, nors gal ne taip greitai. Savivaldybių vadovai supranta, kad anksčiau ar vėliau deinstitucionalizacijos problemas teks spręsti jiems, ruošiasi, deja, ne visi vienodai. Vaikų namų pertvarka vyksta sklandžiau, neįgaliųjų situacija šiek tiek prastesnė. Vis dar neaišku, kiek ir kokių reikės bendruomeninių paslaugų. Tik įvertinus jų poreikį, bus galima kalbėti apie antrojo etapo įgyvendinimą“, – aiškina A. Kandratavičienė.
Seimo narys Justas Džiugelis pritaria, kad dar ne visos savivaldybės supranta vykdomos pertvarkos svarbą. „Prieš keliasdešimt dienų išsiunčiau raštą į visas savivaldybes norėdamas sužinoti, kiek jose yra vaikų su negalia, suaugusiųjų, turinčių specialiųjų poreikių. Atsakymų sulaukiau tik iš penkiolikos. Likusios neatsakė, pažadėjo atsakyti vėliau arba pareiškė – neturime laiko. Manau, su savivaldybių atstovais daugiau turėtų dirbti Neįgaliųjų reikalų departamento darbuotojai. Derėtų kviestis savivaldybių atstovus, važinėti po savivaldybes, aiškinti deinstitucionalizacijos svarbą, nurodyti kryptį, kuria kiekviena iš jų turėtų eiti. Savivaldybės turėtų žinoti aiškias gaires. Atėjo metas ne kalbėti, o veikti“ , – tikina Seimo narys.
Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ vadovė Dana Migaliova taip pat įsitikinusi, kad derėtų dažniau vykti į savivaldybes ir kalbėti su žmonėmis tiesiogiai, derinti veiksmus. Pasak jos, didesnis vaidmuo kuriant bendruomenines paslaugas turėtų tekti nevyriausybiniam sektoriui.
Apibrėžti kryptis
VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorės Karilės Levickaitės teigimu, labai svarbu numatyti ilgalaikius pertvarkos tikslus, žinoti, kur dabar esame ir kur einame. „Domėjausi įvairių šalių patirtimi, gerąja praktika. Institucijų pertvarkos pavyzdžių yra daug. Sovietinė patirtis, kurią paveldėjome, nėra unikali, panašios būta ir Vakaruose. Tiesa, ten pertvarkos procesai jau seniai baigti. Šiuo metu mes esame kelyje, svarbu, kad eitume tinkama kryptimi“, – sako K. Levickaitė.
Jos teigimu, būtina Europos Sąjungos lėšas panaudoti ne institucijoms stiprinti, kaip tai buvo padaryta 2007–2013 m. finansavimo laikotarpiu, o bendruomenėms paslaugoms kurti. „Jei ir toliau pinigai bus skiriami globos įstaigoms reorganizuoti, neturint aiškaus tikslo įgyvendinti Neįgaliųjų teisių konvencijos 19 straipsnį, turėsime vadinamąsias kvazibendruomenines (neatitinkančios bendruomeninių paslaugų standartų) paslaugas. Bėda ir ta, kad institucijos nesuinteresuotos paleisti žmonių. Gali nutikti ir taip, jog iš globos institucijų išėję žmonės bus apgyvendinami būstuose, kur pernelyg daug institucinės priežiūros“, – aiškina VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorė.
Pasak jos, ir nedidelėse institucijose gali būti visi institucinės globos bruožai. „Tokių pavyzdžių esama. Svarbu, kad iš globos įstaigų išėjusiems žmonėms teikiamos socialinės paslaugos nebūtų paternalistinės (pernelyg globėjiškos)“, – dėmesį atkreipia K. Levickaitė.
Seimo narės Dovilės Šakalienės teigimu, įgyvendinant deinsitucionalizacijos procesus būtina sutvarkyti įstatyminę bazę, numatyti finansavimą iš valstybės biudžeto paslaugoms sukurti bendruomenėse. „Lėšų bei paslaugų poreikį reikia planuoti realiai, taip pat dera turėti aiškų planą, kokia biudžeto dalis turėtų būti skiriama jam įgyvendinti“, – aiškina Seimo narė.
Lietuvos Neįgaliųjų forumo (LNF) prezidentė Dovilė Juodkaitė pritaria, kad be finansinių resursų situacija nesikeis. „Reikia įgalinti ministeriją, kad jos darbuotojai kurtų kompleksines paslaugas šeimoms, jog atsirastų asmeninio asistento etatų. Atrodo, politinė valia yra, bet platesniems žingsniams dar trūksta resursų“ , – sako LNF prezidentė. L. Kukuraitis mano, jog Europos Sąjungos skiriamos lėšos turėtų būti skirstomos lanksčiau. „Kol kas vis dar mažai lėšų skiriama socialinėms reikmėms, ne visos savivaldybės turi pertvarkos viziją, trūksta susitarimo dėl prioritetų. Dar ne visur suprantama, kad lėšas dera skirti ne globos įstaigoms remontuoti, o bendruomenių namams kurti“, – apgailestauja socialinės apsaugos ir darbo ministras.
Nesiųsti naujų
D. Juodkaitės teigimu, šiuo metu svarbiausias tikslas – siekti, kad į globos įstaigas nepatektų naujų žmonių. „Derėtų nusistatyti tam tikrus terminus – kada uždarysime pirmąją globos įstaigą, kada – visas. Šis klausimas turi būti keliamas dabar. Reikia įsisąmoninti, kad kiekvienas žmogus turi teisę gyventi oriai, bendruomenėse. Svarbu žinoti, kada šios prigimtinės neįgaliųjų teisės bus realizuojamos“, – sako D. Juodkaitė.
A. Kandratavičienė tikina, jog pastaruoju metu į eilę patekti į globos įstaigą neįrašomi lengvą negalią turintys žmonės – tik tie, kuriems nustatytas nuolatinės slaugos poreikis. Tačiau, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinės aprėpties departamento direktorės Violetos Toleikienės teigimu, kol kas disproporcija tarp patenkančiųjų į globos įstaigas ir jas paliekančiųjų yra ypač didelė.
Pasak Seimo narės Monikos Navickienės, didesnį dėmesį derėtų skirti šeimoms, kuriose yra psichikos ar proto negalią turinčių asmenų. „Turiu omenyje tuos neįgaliuosius, kurie dar tebegyvena namuose, bet artimiesiems jau nebepakanka nei finansinių, nei emocinių resursų juos globoti. Reikia sukurti paslaugų sistemą tokioms šeimoms, teikti joms ne tik finansinę, bet ir moralinę, psichologinę paramą. Svarbu, kad neįgaliaisiais būtų rūpinamasi jų namų aplinkoje. Permainas būtina pradėti tuoj pat, nors reikėjo vakar ar užvakar“, – kalba M. Navickienė.
Jos teigimu, labai svarbu uždaryti bent vienus globos namus, kad visos savivaldybės turėtų teigiamą pavyzdį. „Jei atsirastų bent viena gera globos namų uždarymo istorija, ją būtų galima perkelti ir į kitas savivaldybes. Tada taptų aiškiau, kokiu keliu dera eiti“, – tikina Seimo narė.
D. Migaliova sako, jog atėjo metas pasakyti „ne“ globos įstaigoms. „Dvidešimt pirmajame amžiuje jų nereikia. Neįgalūs žmonės ir juos prižiūrintys artimieji niekuo nenusikalto, kad būtų palikti gyvenimo užribyje. Visi turėtume susivienyti ir siekti pažangos. Manau, atėjo metas paskelbti moratoriumą žmonių siuntimui į globos įstaigas“, – sako D. Migaliova.
Moratoriumo idėjai pritaria ir D. Šakalienė. „Derėtų siekti, kad į globos įstaigas žmonės nebebūtų siunčiami. Ištarti tvirtai: viskas, nebegalima. Galbūt tai priverstų savivaldybes veikti“.
D. Juodkaitė įsitikinusi, kad vykdant deinstitucionalizaciją ypač svarbus visų pertvarka suinteresuotų organizacijų bendradarbiavimas. „Tik veikdami kartu galėsime būti tikri, kad po metų vėl neteks kelti tų pačių klausimų. Susirinkę galėsime aptarti ir apibendrinti tai, kas jau padaryta“.
