Praėjusio amžiaus pirmoji pusė išsiskiria įvairiomis teorijomis bei praktiniais siekiais, skirtais gerinti žmonių biologines savybes. Viena tokių ideologijų – eugenika. Jos esmė – skatinti „sveikųjų“ reprodukciją ir neleisti daugintis „ligotiesiems“. Šios ir panašios idėjos kai kuriose šalyse lėmė silpniausiųjų visuomenės sluoksnių, tarp jų – ir turinčiųjų psichikos ar proto negalią, naikinimą.
Eugenikos idėjos plito po pasaulį
Eugenikos teorijos sklaidą 1918–1939 m. tyrinėjo Vilniaus universiteto medicinos fakulteto visuomeninės sveikatos instituto medicinos istorijos dėstytojas dr. Aistis Žalnora, šia tema 2015 m. apgynęs disertaciją. Tyrimų rezultatais su besidominčiais negalios istorija jis dalijosi paskaitoje „Psichikos higienos ir eugenikos idėjos tarpukario Lietuvoje“.
Eu + genus išvertus iš graikų kalbos reiškia „gerai gimęs, geros kilmės“. Pirmasis šią sąvoką 1883 m. panaudojo britų antropologas Francis Galtonas. Jis eugeniką suprato kaip mokslą, nagrinėjantį įvairius rasės „pagerinimo“ būdus. Remdamasis statistiniais tyrimais, jis priėjo prie išvados, kad žmonija išsigimsta: aukštesnių intelektinių gabumų asmenys dauginasi ne taip greitai kaip menkesnių, todėl jie pripildo visuomenę ir santykis svyra pastarųjų naudai. F. Galtonas ragino inteligentus turėti daugiau vaikų. Tačiau jis neskatino susidorojimo su „menkaverčiais individais“.
Eugenikos mokslas dvidešimtojo amžiaus pradžioje labiausiai išpopuliarėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1907 m. Indianos valstijoje priimtas pirmasis sterilizaciją įteisinantis įstatymas. „Menkaverčiais individais“, kurie buvo priverstinai sterilizuojami, laikyti juodaodžiai, indėnai, psichikos ligomis sergantys žmonės, taip pat – nusikaltėliai. Iki 1935 m. sterilizuota apie 21 tūkst. „menkaverčių individų“, ‒ pasakoja A. Žalnora.
Eugenikos idėjos netruko pasiekti ir Europą. „Tobulėjant medicinai, buvo vis geriau diagnozuojamos psichikos ligos, todėl susidarė įspūdis, kad sergančiųjų daugėja. Tačiau tuo pat metu pradėta suvokti reformų, kurios padėtų išspręsti tiek medicinines, tiek socialines problemas, būtinybė. Kūrėsi Sveikatos apsaugos ministerijos, kur problemas imta spręsti įvairiais aspektais. Todėl to meto kontekste eugenikos idėja nebuvo marginali – ji tiesiog „išplaukė“ iš socialinių reformų dvasios“, ‒ istorinius faktus aiškina dėstytojas.
Amerikietiškos eugenikos rekomendacijas itin uoliai ėmėsi vykdyti nacistinė Vokietija. Čia atsirado sąvokos „prastos“ ir „pažangios“ rasės, prie „menkaverčių individų“ priskirti ir psichikos ar proto negalią turintys žmonės. „Pažangūs“ individai buvo skatinami kurti šeimas, o „menkaverčiai“ – sterilizuojami arba izoliuojami. 1936 m. Vokietijoje priimtas sterilizacijos įstatymas. „Vokiškai tiksliai buvo apskaičiuojamos kiekvieno individo išlaikymo išlaidos, buvo skiriama papildomų lėšų jaunoms šeimoms remti. Ketvirtajame dešimtmetyje imta riboti santuokas neleidžiant tuoktis „menkaverčiams individams“, ‒ sako A. Žalnora.
Eugenika Lietuvoje
Eugenikos mokslas neaplenkė ir Lietuvos. Vienas žymesnių šios teorijos propaguotojų mūsų šalyje buvo Jurgis Žilinskas. Garsus anatomas tyrė lietuvių rasei būdingus bruožus, pabrėžė, kad lietuvių rasė galbūt geresnė negu slavų, todėl tautų maišymasis nėra geras dalykas. Tačiau J. Žilinsko darbuose nebūta rekomendacijų, kaip spręsti „menkaverčių individų“ problemą.
Sergančiųjų sterilizavimo galimybes svarstė kitas mokslininkas – Vytautas Bendoravičius. Jis siūlė sterilizuoti epileptikus, maniakus, silpnapročius ir kitus asmenis. Jo darbams būdingas neįgaliųjų demonizavimas.
V. Bendoravičius taip pat kėlė klausimą: ar šeima, turinti vaiką, sergantį sunkia paveldima psichine liga, gali būti laiminga? Tokiu būdu mokslininkas bandė apeliuoti į tėvų sąmoningumą, pilietinį jausmą, nacijos pojūtį. V. Bendoravičiaus teigimu, norintieji susituokti turėtų įrodyti, kad nėra „silpnapročiai“, neserga venerinėmis ligomis ir panašiai. Kontroliuoti „intelekto lygį“ turėjo ne tik valstybės institucijos, bet ir kunigai, kurie egzaminuodavo tuoktis besirengiančius jaunuolius: prastas atsakinėjimas į klausimus būtų reiškęs menkus intelektinius gebėjimus. Tačiau tokios jo idėjos nebuvo įtvirtintos ir įgyvendintos.
V. Bendoravičiaus manymu, daugiausia sveikų šeimų tuomet buvo kaime, todėl jis skatino jaunas kaimiečių šeimas turėti daugiau vaikų. „Lietuvoje, kitaip nei pasaulyje, „menkaverčių individų“ ieškota ne prastai išsilavinusiuose, neturtinguose visuomenės sluoksniuose, o atvirkščiai. Degeneracija sieta su aristokratija, kuri degraduoja dėl per gero gyvenimo“, ‒ dėmesį atkreipia A. Žalnora.
Tarpukario mokslininkas Juozas Blažys domėjosi psichozių priežastimis, alkoholizmo, narkomanijos problemomis. Jis pasisakė už eugeniką tik kraštutiniais atvejais: tai besituokiančiųjų sveikatos patikrinimai prieš vestuves, psichiškai „defektingųjų“ sterilizacija. Pasak J. Blažio, tuberkuliozė, epilepsija, sifilis, silpnaprotystė – paveldimos ligos, todėl būtina riboti tokių žmonių santuokas, sergantis žmogus iš pradžių turėtų pasveikti. Jo manymu,nusikaltimas gimdyti vaikus, kurie bus nesveiki.
J. Blažys didelį dėmesį skyrė visuomenei šviesti. Jis savo darbuose vartojo JAV suformuluotą sąvoką „psichikos (proto) higiena“. Tai – socialinės priemonės, kurios mažintų psichikos ligų ir negalių priežastis visuomenėje. Alkoholizmą ir rūkymą jis vertino kaip tautos jėgų naikinimą, degeneracijos šaltinį.
Viena originaliausių J. Blažio iškeltų idėjų – psichinė higiena aukštojoje mokykloje. Pasak jo, dėl pernelyg didelio krūvio studentai patiria psichologinę įtampą, dėl to žmonės suserga. Todėl prieš priimant į aukštąsias mokyklas derėtų tikrinti psichinę ir fizinę būsimųjų studentų sveikatą.
„Psichiatrijos mokslas tuo metu dar buvo gana jaunas, griežtų kriterijų, kaip atskirti sunkius sutrikimus nuo lengvesnių, nebuvo, bet jau būta intelekto testų, skirtų žmogaus gabumams įvertinti. Tačiau nustatyti ribą tarp menko apsiskaitymo ir intelektinių gabumų stokos buvo sunku, todėl menkai apsiskaitę žmonės dažnai buvo priskiriami prie „menkaverčių“, ‒ tikina dėstytojas.
J. Blažys parašė ne vieną populiarią knygelę, kaip gerinti proto ar psichikos higieną. Viena įdomesnių – „Rekomendacijos dėl psichikos (proto) higienos“. Jo leidiniuose galima rasti patarimų, kaip pasirinkti kiekvienam geriausiai tinkantį darbą. Teigiama: jei žmogaus intelektas žemas, jei fiziniai parametrai neatitinka reikalavimų, nereikia imtis rizikingos veiklos, nes smegenys anksčiau ar vėliau „sušlubuos“. „Be abejo, tokiuose patarimuose galima įžvelgti žmogaus teisių ribojimą“, ‒ teigia A. Žalnora.
Psichikos neįgaliųjų gyvenimas
Pasak A. Žalnoros, žinių apie eugenikos mokslo taikymą išlikę nedaug. Neaišku, ar tarpukario Lietuvoje buvo sterilizuojami psichikos ligomis sergantys žmonės. „Įstatymo, reglamentuojančio sterilizavimą, nebuvo. Tačiau prievartinis sergančiųjų psichikos ligomis gydymas buvo įteisintas. Ar eugenikos idėjos buvo siejamos su abortais, taip pat sunku pasakyti. Tačiau pavyko rasti duomenų, patvirtinančių, kad Vilniaus apskrityje abortai buvo atliekami eugeninais tikslais“, ‒ sako A. Žalnora.
Pasak jo, dvidešimtojo amžiaus pradžioje bei viduryje sergantieji psichikos ligomis buvo stigmatizuojami, šeimos jų gėdydavosi, atsisakydavo. „Užfiksuota faktų, kai šeimos atveždavo sergančiuosius į miesto turgaus aikštę, palikdavo juos ir patys skubiai pasišalindavo, kad nereikėtų bendrauti su pareigūnais. Tokiu būdu buvo stengiamasi išvengti sergančiųjų psichikos ligomis išlaikymo naštos. Žmogus tiesiog būdavo paliekamas likimo valiai“, ‒ pasakoja dėstytojas.
Tačiau būta ir kitokios praktikos. Tai – darbo stovyklos, kur psichikos negalią turintys žmonės buvo integruojami, dirbdavo ir užsidirbdavo. Viena tokių stovyklų veikė Vilniaus rajone, Deksnių kaime. Čia sergantieji psichikos ligomis būdavo atvežami ne tik iš Vilniaus apylinkių, bet ir Lenkijos.
„Tai buvo savotiška darbo terapija. Sergančiuosius iš dalies išlaikydavo artimieji. Išlikę įvairių duomenų apie panašias stovyklas. Vienuose šaltiniuose psichikos ligoniams skirtos darbo stovyklos vaizduojamos kaip teigiamas reiškinys, bent dalinis sergančiųjų integravimas terapija, kituose teigiama, kad sergantieji stovyklose buvo išnaudojami. Šiaip ar taip, tai buvo geresnis kelias negu uždaro tipo įstaigos“, ‒ mano A. Žalnora.
Nacistinės ideologijos pasmerkimas po Antrojo pasaulinio karo lėmė tolesnę eugenikos raidą. Daugelyje valstybių nustota ją laikyti mokslu ar imta vertinti kaip pseudomokslą. Viena iš griežčiausiai eugenikos mokslų pasmerkusių valstybių buvo Sovietų Sąjunga, kuriai po Antrojo pasaulinio karo priklausė ir Lietuva.
Asmeninio archyvo nuotr. A. Žalnora sako, kad Lietuvoje, kitaip nei pasaulyje, „menkaverčių individų“ ieškota ne prastai išsilavinusiuose, neturtinguose visuomenės sluoksniuose, o atvirkščiai.