Nervinė anoreksija ir bulimija – trečia pagal dažnumą lėtinė liga, kuria serga paaugliai. Remiantis ilgalaikių tyrimų duomenimis, mirtingumas nuo anoreksijos gali siekti net 13–20 proc. Dalis susirgusiųjų lieka neįgalūs visam gyvenimui. Tačiau, pasak Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Valgymų sutrikimų centro vedėjos Brigitos Baks, tinkamai gydant nuo šių ligų pasveikstama.
Mato save kitaip
Devyniolikmetė Evelina nėmaž nepanaši į psichologinių problemų turinčią merginą. Daili, aukšta tamsiaplaukė noriai bendrauja su aplinkiniais, nuo jos veido nedingsta šypsena. Tačiau mergina neslepia: jei ne mamos rūpestis, jos šiame pasaulyje jau nebūtų. Atvykusi į Valgymo sutrikimų centrą 1,76 m ūgio mergina svėrė vos 42 kilogramus.
Mergina sako, jog valgymo problemos prasidėjo sulaukus keturiolikos. „Tuo metu mano gyvenime buvo daug nemalonių įvykių. Be to, kūnas ėmė moteriškėti, naujos linijos erzino. Norėjosi likti liekna. Pirmąsyk dietos pradėjau laikytis penkiolikos. Laimė, mama pastebėjo ir nuvedė mane pas psichoterapeutę. Pati gydytis nenorėjau – tuo metu nekenčiau viso pasaulio, melavau aplinkiniams. Po ilgo gydymosi ligoninėse savijauta pagerėjo“, – savo istoriją pasakoja Evelina.
Tačiau pagerėjimas ilgai netruko: užgriuvus naujoms problemoms, valgymo sutrikimai sugrįžo. Nuolatinis maisto ribojimas peraugo į anoreksiją. Evelina sako, jog tuo metu nuolat skaičiuodavo kalorijas – per dieną jai turėdavo užtekti 800 ar 1000. Tačiau jei svarstyklės, ant kurių mergina lipdavo po keletą kartų per dieną, parodydavo bent šimtu gramų daugiau, dieta griežtėdavo iki 300 kalorijų per dieną. „Suvalgydavau porciją sriubos, dar obuolį, agurką. Kartais užtekdavo tik obuolio. Kartu sportavau, daug vaikščiojau. Ilgesnį laiką badaudamas pasieki tokią būseną, kad nebejauti nei skausmo, nei nuovargio. Tampi apatiška, tarsi nebegyva“, – karčia patirtimi dalijasi Evelina.
Pastebėjusi merginos problemas, į pagalbą vėl atskubėjo mama. Ji skatino valgyti, stebėjo dukros maisto porcijas. „Pati tuo metu save matai visai kitaip. Iš pradžių džiaugiesi dėl lieknesnio kūno, dažnai žvilgčioji į veidrodį, norisi pirkti naujų drabužių, atrodyti gražiai. Bet pamažu netenki jėgų ne tik puoštis, bet ir laikytis elementarios higienos. Nebeplauni galvos, vaikštai purvinais drabužiais. Arba kur nors eidama prisidažai tiek, kad niekas nepastebėtų, jog tau kažkas ne taip“, – prisimena Evelina.
Tuomet Evelinos tikslas buvo sverti 35 kilogramus. Tačiau džiaugsmo krentantis svoris nebeteikė – blogėjo tiek fizinė, tiek emocinė būklė. „Negalėdavau pakęsti nė vienos minutės, praleistos su draugėmis. Jos atitraukdavo nuo minčių apie maistą, apie svorio metimą. Neberūpėjo mokslai, nors iki tol mokiausi puikiai. Laimė, mama atvežė mane į Valgymų sutrikimų centrą“, – sako Evelina.
Anot merginos, po gydymo kurso ji jaučiasi tarsi prisikėlusi naujam gyvenimui. „Esu centre jau devynias savaites. Jaučiuosi kaip kitas žmogus, noriu valgyti įvairų maistą, pateikti jį gražiai ir išradingai. Žinoma, labai pasiilgau artimųjų. Tačiau džiugina gražus bendravimas su čia susirastomis draugėmis. Gaila, kad turėjau atidėti mokslus, bet pasižadėjau sau dvylika klasių baigtis kitais metais. Labai gerai mokiausi vienuolika metų, todėl neleisiu sau visko sugriauti per vienus metus“, – sako mergina.
Centre Evelinai pavyko priaugti maždaug penkis kilogramus. Tai – nemaža sėkmė. „Svoriui grįžtant, labai pavojingas vadinamasis „atmaitinimo“ sindromas. Kai ilgą laiką badavus pradedama valgyti, organizmas ima naudoti maistą kūnui– kraujui, raumenims – atkurti. Taip išnaudojamos gyvybiškai reikalingos medžiagos. Tuo metu sergantįjį anoreksija būtinai turi prižiūrėti medikai – antraip gali sustoti širdis ar net ištikti mirtis. Šiuo laikotarpiu taip pat labai svarbu sudaryti tinkamą dietą, nustatyti reikalingas maisto porcijas, stebėti, ar organizmui pakanka visų reikiamų medžiagų“, – sako B. Baks.
Evelina tiki, kad jos liga nebesugrįš. „Pasakiau valgymo sutrikimams griežtą „ne“. Nebenoriu grįžti ten, kur buvau. Juk galima rasti kitų, ne tokių žalojančių, psichologinių problemų įveikimo būdų“, – prisipažįsta mergina.
Ji mano, kad dalį kaltės dėl padažnėjusių anoreksijos atvejų bei jaunų merginų mirčių turėtų prisiimti ir madų žurnalų kūrėjai. „Paauglėms didelę įtaką daro „fotošopintos“ gražuolės tobulomis kūno linijomis. Norisi tapti panašiomis į jas. Tačiau dabar jau suprantu – ne svoris ir išvaizda svarbiausia, reikia priimti save tokį, koks esi. Tada tave priims ir aplinkiniai“, – sako Evelina.
Suserga jauni
Pasak B. Baks, net 12–15 proc. studenčių turi valgymo sutrikimų. Iš tikrųjų šie rodikliai gali būti gerokai didesni, nes liga kruopščiai slepiama.
Nervinė anoreksija dažniausiai diagnozuojama prasidėjus brendimui. Jauniausias Valgymo sutrikimų centre konsultuotas pacientas buvo vos aštuonerių. Specialistės teigimu, kuo anksčiau pradedama gydyti, tuo didesni šansai pasveikti. Negydoma ši liga tampa lėtine. „Norėtųsi pabrėžti: anoreksija – ne svorio liga. Tai – psichologinio saugumo, kurį paaugliai tam tikrame amžiuje susieja su svoriu, lieknumu, riebalų nebuvimu, – trūkumas“, – sako B. Baks.
Dažniausiai anoreksija suserga merginos, kurios viską nori daryti idealiai. „Susirgusiems anoreksija atrodo, kad jie sveria per daug, svorio metimas tampa didžiausiu gyvenimo tikslu. Blogiausia, kad šias ligas dažnai lydi ir kiti psichikos sutrikimai: depresija, nerimas, mintys apie savižudybę. Todėl mirštama ne tik dėl šių ligų komplikacijų, bet ir dėl savižudybių“, – sako B. Baks.
Kartais anoreksija perauga į bulimiją – nervinį sutrikimą, kai persivalgymo priepuolius keičia dirbtinai susikeltas vėmimas ar viduriavimas. Visą dieną badavę sergantieji šia liga vakare suvalgo itin daug maisto. Tada, kamuojami kaltės jausmo, stengiasi jį pašalinti.
Kai šiomis ligomis sergama ypač sunkiai ir ilgai, net pasveikus organizmas niekada nebebūna toks koks buvo, žmogus tampa neįgalus visam gyvenimui. Liga gali komplikuotis į osteoporozę, kai itin lengvai lūžta kaulai, taip pat būdingi vadinamieji kompresiniai stuburo slankstelių lūžiai.
„Valgymo sutrikimų priežastys gali būti įvairios – genetiniai polinkiai, psichologinės problemos. Besilaikant griežtos dietos „paleidžiamas“ ligos mechanizmas. Šiuos sutrikimus gali išprovokuoti stresai ar netektys, taip pat nesibaigiančios aplinkinių patyčios ar net pagyros. Kai svoriui krentant paaugliui nuolat sakoma: „Kaip tu gerai atrodai“, jam norisi atrodyti dar geriau. Liga, be abejo, nesirenka, tačiau žmogui visada duota teisė rinktis – kentėti nuo sutrikimo ar dėti visas pastangas sveikti ir gyventi visavertį gyvenimą“, – kalba gydytoja.
Į ką dera atkreipti dėmesį
B. Baks sako, jog tėvams ar artimiesiems pastebėti prasidėjusią anoreksiją nėra sunku. Reikia atkreipti dėmesį, jei stipriai krenta vaiko svoris. Šiek tiek sudėtingiau pamatyti bulimijos požymius: svoris tarsi ir išlieka normalus, o vėmimą vaikai neigia ir slepia. „Susirūpinti derėtų tuomet, kai vaikas ima labai riboti maistą, vengia valgyti su šeima, tikina, kad valgo, o iš tiesų valgo tik tada, kai mato tėvai. Susinervina pakviestas prie stalo, o pavalgęs iškart dingsta vonios kambaryje. Šie vaikai kavinėje labai ilgai renkasi maistą, bet galų gale užsisako tik arbatos. Jie vengia eiti į vakarėlius su draugais, jei žino, kad ten bus valgoma. Tokį elgesį lydi nuolat besikeičiančios nuotaikos, dirglumas, irzlumas, nemiga. Tampa sunku visai šeimai. Vaikas atrodo nelaimingas, atsiriboja nuo draugų, dėmesį skiria tik mokslams, pasikeičia jo interesų ratas“, – pasakoja gydytoja.
Tėvai turėtų susirūpinti ir tais atvejais, kai vaikas ima keistai smulkinti maistą, servetėle nusausina riebalus, perka labai liesus ir tik vienos rūšies produktus, kurie jam atrodo saugūs ir nekaloringi.
Kaip gydoma?
Valgymo sutrikimų centre sergantiems anoreksija ar bulimija siūlomi įvairūs gydymo būdai. Jie priklauso nuo ligos sunkumo, taip pat žmogaus požiūrio į ją. Pasak B. Baks, toli gražu ne visi paaugliai nori gydytis, pasveikti.
„Nenuostabu: pradėjęs gydytis, netenki įprasto elgesio modelio, su kuriuo jauteisi saugus ir tariamai kontroliuojantis savo gyvenimą. Būna ir tokių pacientų, kurie neklauso rekomendacijų arba viską daro priešingai. Tokius motyvuoti gydytis būna ypač sunku“, – sako gydytoja.
Valgymo sutrikimų centre konsultuojami tiek vaikai, tiek suaugę žmonės. Tačiau skyriuje ir dienos stacionare gydomi tik pacientai, kuriems sukako aštuoniolika. „Į ligoninę guldoma tais atvejais, kai sergančiojo kūno masės indeksas mažesnis nei 15. Tačiau ne visada dėmesys kreipiamas tik į svorį – jis gali būti ir didesnis, bet žmogus, pavyzdžiui, stipriai vemia, žalojasi, yra kitų su sutrikimu susijusių ligų. Taip pat hospitalizuojama ir tais atvejais, kai galima įtarti, kad sergantysis namuose nesilaikys nustatyto režimo bei gydytojų reikalavimų“, – kalba B. Baks.
Centre su pacientais dirba specialistų komanda: dietologas, kineziterapeutas, psichologas, psichoterapeutas , psichiatras. Pagrindinis anoreksijos ir bulimijos gydymo būdas – psichoterapija, tačiau su tuo susijusias komplikacijas tenka koreguoti vaistais. Gydymo procesas – ilgas ir sudėtingas, jis gali užtrukti ir porą metų. „Kiekviena mūsų paciento istorija – individuali, kiekvienam reikia sukurti savitą psichoterapiją, atrasti individualų priėjimą“, – šypsosi B. Baks.
Pasak jos, specialisto kontaktas su pacientu ypač svarbus. Sveikti padeda ir centre veikiančios savipagalbos grupės. Jose besilankantieji susipažįsta su likimo draugų patirtimi, pasidalija savąja, tokiu būdu palaiko vieni kitus, tampa atsparesni atkryčiams.
